Lý Mi Facebook ad: “Skaityti toliau”

About this ad

Meta Ad Library ID

1617629910078757

Platforms

Facebook

Relaunches

0

EU reach

4,754

How we count

Ad text

Trisdešimt ketverius metus stoviu už prekystalio ir trisdešimt ketverius metus tyliu. Išduodu vaistą. Pasakau, prieš valgį ar po valgio. Nusišypsau, palinkiu greitai pasveikti. Bet žinau, kad tai moteriai, kuri šią savaitę jau trečią kartą ateina to paties probiotiko, probiotiko nereikia. Matau iš jos. Matau iš veido, iš akių, iš to, kaip ji vengia mano žvilgsnio, kai paduodu dėžutę. Žinau. Bet negaliu jai to pasakyti. Nesu gydytoja. Esu vaistininkė. Vaistininkė išduoda, kas išrašyta, ir užsičiaupia. Prieš mėnesį atsitiko kažkas, po ko nebegaliu laikyti liežuvio už dantų. Turiu tai parašyti. Nes to, ką aš matau iš už prekystalio, gydytojas nemato per penkiolikos minučių vizitą. Ir todėl, kad žinau: Jūs dabar esate lygiai ten, kur Regina buvo prieš trejus metus. Jei niekas Jums nepasakys, baigsis taip pat. O iš ten sugrįžti labai sunku. Danutė Rimkienė, šešiasdešimt vienerių, Tauragė. Ta pati vaistinė trisdešimt ketverius metus. Per tiek laiko pažįstu pusę miesto. Žinau, kas ką geria, nuo kada geria, kas gėdijasi, kas meluoja vyrui, ką perka. Žinau, kurį receptą gydytojas išrašė per dvi minutes, ir tiek. Nes taip dabar yra Lietuvoje. Penkiolika minučių vienam pacientui. Jei apskritai turite gydytoją. Tauragėje dar turime, bet pas šeimos gydytoją užsirašyti - tik po savaitės ar dviejų. Iš aplinkinių kaimų, nuo Batakių, nuo Žygaičių, žmonės važiuoja pas mus, nes savo gydytojo ten seniai nebėra. Pusė rajono kaimų be gydytojo. Jei reikia gastroenterologo - Klaipėda, keturi mėnesiai laukimo. Kai pagaliau patenkate - penkiolika minučių, receptas, viso gero. Paskui ateinate pas mane išsipirkti probiotikų. Tai matau kiekvieną dieną. Tie patys veidai. Tos pačios dėžutės. Mėnuo po mėnesio. Pirmiausia probiotikai. Po pusmečio stipresni probiotikai. Po metų kažkas nuo pūtimo. Paskui amitriptilinas, nes „gydytojas sako, kad tai nuo nervų“. Paskui antras antidepresantas, nes pirmas nebeveikia. Paskui staiga nebeįeina su šypsena. Nuleidę akis paprašo dėžutės, greitai sumoka, išeina. O aš stoviu ir žiūriu. Trisdešimt ketverius metus žiūriu. Reginą stebiu trejus metus. Regina Mockevičienė, penkiasdešimt aštuonerių, iš gretimo kaimo. Pažįstamos dvidešimt metų - jos dukra pas mane atliko praktiką, kai mokėsi kolegijoje. Anksčiau visada ateidavo geros nuotaikos. Pirkdavo rankų kremą, vitaminų, žiemą sirupo nuo kosulio. Visada paklausdavo, kaip mano sūnus. Normali, sveika moteris. Prieš trejus metus pasikeitė. Pirmiausia probiotikai. „Gydytojas paskyrė, nes pučia pilvą.“ Gerai, pagalvojau. Išdaviau. Po pusmečio grįžo stipresnių. Po akimis - ratilai. „Nemiegu“, - pasakė taip tarp kitko. „Trečią valandą pabundu, ir viskas, daugiau nebeužmiegu.“ Po metų atnešė receptą amitriptilinui. Dvidešimt miligramų, vakare. „Nuo nervų, gydytojas pasakė.“ Nežiūrėjo į mane, kai tai sakė. Paprašė įdėti į maišelį, kad namie nematytų. Po pusantrų metų pradėjo lysti. Dietos nesilaikė - mačiau, nes ir duoną pirkdavo čia, parduotuvėje šalia vaistinės. Plaukai praretėjo. Vaikščiojo lėčiau. Kartą prasitarė, kad anūkai ją vargina - ir kad pati savęs dėl to nekenčia. Anksčiau jų laukdavo visą savaitę. Vieną dieną įėjo ir sustojo priešais prekystalį. Stovėjo ir žiūrėjo. Nežinojo, ko atėjo. Pastovėjo gal pusę minutės, paskui pasakė: „A, taip, receptas.“ Paskui vieną lapkričio popietę, kai buvome tik dviese, sustojo priešais prekystalį ir tyliai paklausė: „Danute, pasakyk man atvirai - ar aš išprotėjau?“ Nežinojau, ką atsakyti. Nes to, ką galvojau, pasakyti negaliu. Negaliu pasakyti, kad tie probiotikai, kuriuos tu jau trejus metus perki, nieko neduoda. Negaliu pasakyti, kad tai ne nuo nervų. Negaliu pasakyti, kad gydytojas gydo simptomą, o ne priežastį. Neturiu teisės. Nesu gydytoja. Tik išduodu dėžutes. Tą vakarą, uždariusi vaistinę, atsisėdau prie virtuvės stalo ir pradėjau skaityti. Ne medicinos studijų - tam mano mokslų neužtenka. Esu vaistininkė. Aš suprantu veikliąsias medžiagas. Pakuotės lapelius. Per trisdešimt ketverius metus perskaičiau daugiau pakuotės lapelių, nei gydytojas paima į rankas per visą gyvenimą. Nes gydytojas išrašo vaistą. O aš, prieš išduodama, turiu perskaityti, kas jame yra. Tą vakarą perskaičiau tai, po ko negalėjau eiti gulti. Probiotikai - tie, kuriuos išduodu Reginai, kuriuos pati geriu, kuriuos kasdien išduodu trisdešimčiai žmonių - veikia žarnyno paviršiuje. Ten, kur bėdos nėra. Tai kaip uždažyti pelėsį ant sienos: mėnesį gražu, paskui vėl prasimuša. O tai, kas įsirausė po žarnyno sienele, kur joks per burną vartojamas preparatas nepatenka - tai lieka ten. Metų metus. Turiu tai pasakyti, nes apie tai ir kalbama: parazitas. Ne tas, kuris plaukioja žarnyno viduryje ir kurį parodo išmatų tyrimas. O tas, kuris įsitaiso gleivinėje ir apsigaubia apsauginiu sluoksniu. Bioplėvelė, arba biofilmas - taip tai vadinama moksline kalba. Pro ją neprasiskverbia nei imuninė sistema, nei vaistas, nei probiotikai. Niekas. Naktį, tarp antros ir ketvirtos valandos, kai kepenys dirba intensyviausiai, jie išlenda iš po apsauginio sluoksnio. Dauginasi. Išskiria toksinus į kraują. Kepenys nebesusitvarko, kortizolis pašoka - ir Jūs trečią valandą nakties sėdite lovoje. Prakaite. Širdis daužosi gerklėje. Ir nežinote, kodėl. Per penkiolika minučių gydytojas to niekada nesužinos. Todėl Reginai pučia pilvą. Todėl ji nemiega. Todėl galvoje rūkas. Todėl pamiršo, ko atėjo į vaistinę. Todėl jai išrašė antidepresantą - nes ir gydytojas nežino, kas tai, ir neieško. O tai ne jos galvoje. Išmatų tyrimas? Visada neigiamas. Nes išmatų mėginys parodo tik tai, kas laisvai plaukioja žarnyne. Kas gyvena sienelėje, už bioplėvelės, tas neišsiskiria. Atsakyme parašyta: „Patologinių pakitimų nerasta.“ Gydytojas sako: Jums nieko nėra. Pacientas eina namo. Grįžta pas mane probiotikų. Tai stebiu trisdešimt ketverius metus. Dabar papasakosiu, kas nutiko man. Man buvo penkiasdešimt septyneri, kai prasidėjo. Pūtimas po pusryčių, tarsi būčiau prarijusi balioną. Prabudimai prieš aušrą - antrą, trečią, visada tuo pačiu metu. Po pietų nebeprisimindavau, kuriam pacientui ką išdaviau. Aš, kuri trisdešimt ketverius metus atmintinai žinau visų savo nuolatinių klientų vaistus. Nuovargis, kurio nepašalino nei miegas, nei kava. Nuolatiniai peršalimai - per tris žiemas sirgau tris kartus, anksčiau niekada. Ant kaklo atsirado smulkios odos išaugos, gydytojas numojo ranka: papilomos, nekenksmingos. Žinote, ką padariau? Tai, kas buvo po ranka. Probiotikus. Savus, nuo prekystalio. Gėriau tris mėnesius. Nieko. Tada supratau tai, ką trejus metus mačiau Reginos veide. Probiotikai nepasiekia to, kas yra giliai viduje. Nepasiekia, nes veikia ne ten. Malšina simptomą. Priežastis lieka. Tai, ko man reikėjo, radau ne vaistinėje. Pasakė sena kolegė - dirba Vilniuje, keturiasdešimt metų vaistininkė, ja pasitikiu. Ji girdėjo apie natūralų metodą, kurio vaistinėse neparduoda. Dvifazis: ryte sustabdo dauginimąsi, vakare - būtent tame naktiniame lange, kai parazitas išlenda iš po apsauginio sluoksnio - išvaro kiaušinėlius ir išvalo kraują nuo toksinų, kol jie nespėjo vėl įsigerti. Ryte blokuoja, vakare išvalo. Tuo pat metu atkuria žarnyno mikroflorą ir imuninę sistemą. Kai sužinojau, kad metodas paremtas Onos Kazlauskienės darbu - šimto penkerių metų gydytojos parazitologės iš Vilniaus apylinkių, kuri tam paskyrė visą gyvenimą - pagalvojau: tai ne reklama per televizorių. Užsisakiau. Kai gavau, pirmiausia padariau tai, ką darau trisdešimt ketverius metus - perskaičiau sudėtį. Augalai, kuriuos žinau. Nieko, kas kirstųsi su tuo, ką geriu pati. Tada pradėjau. Dešimta diena: išmiegojau iki ryto. Pabudau ne trečią - šeštą, nuo saulės. Tai buvo kas kita. Tai buvo poilsis. Antra savaitė: pūtimas dingo. Papusryčiavau taip, kad nereikėjo atsisegti sijono. Trečia savaitė: galva prašviesėjo. Ir po pietų žinojau, kam ką išdaviau. Papilomos ant kaklo pradėjo džiūti. Sūnus telefonu paklausė, kas nutiko - sako, seniai negirdėjo manęs taip kalbančios. Ketvirtos savaitės pabaigoje pasidariau kraujo tyrimus. Uždegiminiai rodikliai nukrito. Šeimos gydytojas paklausė, ką dariau. Pasakiau: „Nustojau gerti probiotikus ir pradėjau gydyti priežastį.“ Linktelėjo ir daugiau neklausinėjo. Reginai negalėjau to pasakyti iš už prekystalio. Bet kai kitą kartą atėjo su receptu ir buvome tik dviese, pasivedžiau ją į šalį. Kalbėjau su ja ne kaip vaistininkė. O taip, kaip kalba žmonės, kurie pažįsta vienas kitą dvidešimt metų. Pasakiau jai, ką žinau. Pasakiau, ką padariau pati. Ir tik tiek pridūriau: „Pabandyk. Jei nepadės - nepakenks.“ Mėnesį jos nebuvo. Paskui vieną antradienio priešpietę įėjo. Be recepto. Paprašė rankų kremo. To paties, kurį pirkdavo dvidešimt metų - iki tol, kol visa tai prasidėjo. Po akimis nebebuvo ratilų. Išsitiesė. Šypsojosi. „Danute, aš miegu. Pagaliau miegu. Tik pasakyk - kodėl niekas man to nepasakė anksčiau?“ Dirbu trisdešimt ketverius metus, bet tas antradienis buvo geriausia mano darbo diena. O ką jai atsakyti, neturėjau. Per šį mėnesį tą patį tyliai pasakiau dar keturioms moterims. Bet prie prekystalio kiekvienai nepasakysi. Todėl rašau. Ir dabar kreipiuosi į Jus - į tą, kas šiuo metu tai skaito. Jei pučia pilvą. Jei pabundate trečią valandą nakties. Jei galvoje rūkas. Jei esate pavargę ir nepadeda nei kava, nei miegas. Jei gydytojas pasakė: nervai, amžius, stresas, gerkite probiotikų. Tai ne Jūsų galvoje. Tai Jūsų žarnyne. Nedarykite to, ką Regina darė trejus metus. Nelaukite autoimuninės diagnozės - biologinės terapijos kas aštuonias savaites, imunosupresantų, viso gyvenimo gydymo nuo ligos, kurios galbūt niekada ir neturėjote. Žemiau yra nuoroda. Ten - Onos Kazlauskienės istorija, metodo aprašymas ir galimybė užsisakyti. Šiuo metu jis prieinamas su nuolaida pagal paramos programą - verta užsisakyti laiku, nes kiekiai riboti. Danutė Rimkienė, vaistininkė, Tauragė, 34 metų stažas. P.S. Puslapyje galite perskaityti visą Onos Kazlauskienės istoriją - kaip ji paskyrė gyvenimą tam, ko daugumos gydytojų universitete taip ir neišmokė. Duokite sau šias trisdešimt dienų. Pirmus pokyčius pajusite pirmą-antrą savaitę, o iki trisdešimtos dienos organizmas nueis visą kelią - nuo detoksikacijos iki atsistatymo. Neturite ko prarasti - trisdešimt dienų, natūralus metodas. Mainais galbūt išvengsite dešimtmečių infuzijų, imunosupresantų ir antidepresantų, kurių Jums galbūt niekada ir nereikėjo. Grįš energija, miegas, švari galva. Dar ne per vėlu - kol dar galite valgyti ir aiškiai mąstyti, tai galima sustabdyti. Neleiskite tam, kas gyvena Jumyse, prasiskverbti giliau.

Where the ad sends people

enerlu-nexaic.com

Skaityti toliau ➡️