Mados Imperija Facebook ad: “Ko trūksta jūsų kepenims”

About this ad

Meta Ad Library ID

1745156583289493

Platforms

Facebook, Instagram, Audience Network, Messenger and Threads

Relaunches

0

EU reach

1,666

How we count

Ad text

Mano dvidešimt aštuonerių metų medžioklės draugas nustojo gerti liepą. Per Vėlines jo jau nebebuvo gyvo. Pašventėme jo atminimą mineraliniu vandeniu prie laužo. Rašau tai savo namų terasoje 23 valandą, naktį prieš medžioklės sezono atidarymą. Šiais metais medžiotojų namelyje prie laužavietės stovi keturios kėdės vietoj penkių. „Trevos“ trauktinės butelis, kurį jis visada atsiveždavo, taip ir nebuvo atidarytas. Visą spalio savaitgalį jis išstovėjo ant šaldymadėžės ir niekas prie jo neprisilietė. Jis vis dar ten, namelyje. Jei esate vyresnis nei 50 metų vyras, mėgstantis išgerti stikliuką po sunkios dienos, arba pažįstate tokį žmogų, prašau, perskaitykite viską iki galo. Žinau, kad tekstas ilgas. Žinau, kad jūsų telefonas vibruoja. Žinau, kad turite kitų reikalų. Prieš aštuonis mėnesius būčiau išvertęs visus žurnalus ir pašto dėžutę, kad tik rasčiau tai, ką tuoj jums papasakosiu. Vilius Balčiūnas buvo mano medžioklės draugas dvidešimt aštuonerius metus. Susipažinome ginklų parodoje Kaune 1996 metais. Nuo to rudens kiekvieną atidarymo savaitgalį važiuodavome į namelį Molėtų miškuose su dar trimis vyrais. Dvidešimt aštuoni spaliai. Jos pačios penkios kėdės prie tos pačios laužavietės. Ta pati rutina – trauktinė pilama tik tada, kai karabinai užrakinti seife. Vilius atveždavo „Trevą“. Jis vežė tą patį gėrimą dvidešimt aštuonerius metus. Praėjusią liepą jis nebeatvežė butelio. Iki spalio Vilius jau gulėjo ligoninėje. Praėjusių metų birželio 21 d. Vilius nuėjo profilaktiškai pasitikrinti sveikatos. Jam buvo 59-eri. Jautėsi puikiai. Vyras būdamas 59-erių vis dar galėjo pats vienas išdoroti briedį. Jis pats taisydavo savo šovinius. Tą rytą per pusryčius jis man sakė, kad eina tik todėl, kad žmona jau šešis mėnesius graužia jam smegenis. Po trijų dienų gydytoja jam paskambino į dirbtuves. ALT: 192. AST: 178. „Jūsų kepenų fermentai labai padidėję, Viliau. Turime pasikalbėti apie jūsų alkoholio vartojimą.“ Tą vakarą Vilius paskambino man iš savo pikapo. Aš buvau pirmasis žmogus, kuriam jis pasakė. Ne žmona. Aš. Ji pasakė: „Gydytoja sako, kad turiu mesti. Visiškai. Be jokių išimčių. Po trijų mėnesių nori kartoti tyrimus.“ Paklausiau: „Ką darysi?“ Jis atsakė: „Mesių, brolau. Ką daugiau galiu daryti?“ Ji paskambino žmonai. Parvažiavo namo. Išpylė kiekvieną butelį iš baro spintelės į virtuvės kriauklę. „Trevą“. Butelį viskio. Butelį naminukės, kurią sūnus padovanojo Tėvo dienos proga. Du šešiapakius alaus iš garažo šaldytuvo. Apie tai iš jo žmonos sužinojau tik po kelių mėnesių. Ji sakė, kad viskas buvo baigta per valandą. Ji sakė stovėjusi duryse, žiūrėjusi, kaip jis tai daro, ir nežinojusi, ką jam pasakyti, todėl tiesiog tylėjo. 102 dienas Vilius nepalietė nė lašo. Nei per Mindaugines mano rengtame kepsnių vakare. Nei per jo svainio išėjimo į pensiją šventę rugpjūtį. Nei per mūsų ikisezoninį susirinkimą rugsėjį, kai mes keturiese ragavome trauktinę, o Vilius iš stiklinės gėrė „Gira“. Jis nustojo vaikščioti penktadienio pietų su vyrais iš dirbtuvių, nes trys iš jų užsisakydavo po bokštą alaus, o jis negalėjo sėdėti blaivas ir į tai žiūrėti. Rugsėjo pradžioje telefonu jis man sakė besijaučiantis taip, lyg būtų praradęs dalelę savęs. Jokio alkoholio. Jis gėrė margainio kapsules. Gydytoja sakė, kad pamėginti nepakenks. Buteliukas stovėjo ant palangės virš virtuvės kriauklės, greta multivitaminų ir žuvų taukų, kuriuos jam buvo nupirkusi žmona. Kiekvieną rytą prieš atidarydamas dirbtuves jis nueidavo po tris kilometrus. Per tuos tris mėnesius jis numetė dešimt kilogramų. Vyras nusipirko sulčiaspaudę. Vilius. Su sulčiaspaude. Iki šiol negaliu to įsivaizduoti. Jis darė absoliučiai viską, ką liepė gydytoja. Rugsėjo 30 d. atėjo pakartotiniai kraujo tyrimai. ALT: 181. Devyniasdešimt dienų jis atsisakė butelio, penktadienio alaus bokšto, trijų švenčių ir dalies savo tapatybės. Jo ALT nukrito vos vienuolika punktų. Tą pačią popietę jis paskambino man iš automobilio. Jis sėdėjo savo pikape poliklinikos aikštelėje keturiasdešimt minučių, kol galėjo važiuoti namo. Ji pasakė: „Tomai, aš atsisakiau visko. Visko. Ir tai nesuveikė.“ Pasakiau jam duoti laiko. Pasakiau, kad gydytoja minėjo šešis mėnesius. Pasakiau toliau vaikščioti, spausti sultis, nepasiduoti. Pasakiau, kad pasimatysime namelyje po trijų savaičių. Spalio 18 d. Savaitgalis miške. Keturiese išvažiavome penktadienį. Vilius atvažiavo šeštadienį, nes dirbtuvėse turėjo padirbėti pusdienį. Prie namelio jis pasirodė 16 valandą atrodydamas geltonas. Ne šiek tiek blyškus. Geltonas. Lyg ryškiklis už jo akių. Iš pradžių maniau, kad tai dulkina namelio šviesa. Iki vakarienės jis jau laikėsi už dešiniojo šono po šonkauliais. Jis tik nusijuokė. Sakė, kad kažką patempė kraudamas daiktus į bagažinę. 23 valandą jis jau gulėjo susirietęs ant namelio sofos. 2 valandą nakties išvežiau jį į Utenos ligoninės priimamąjį. Kiti vyrai važiavo iš paskos Viliaus pikapu. Priimamasis jį paguldė 4:15 ryto. Gydytojas buvo jaunas. Nebuvo nė trisdešimt penkerių. Jis pažiūrėjo į Viliaus kraujo tyrimus ir jo veidas pasikeitė taip, kad iki šiol negaliu to pamiršti. Bilirubinas 8.4. ALT 821. Ūminis kepenų nepakankamumas. Vilius ištarė: „Bet aš nustojau gerti prieš tris mėnesius.“ Jaunas gydytojas atsakė: „Žinau, p. Balčiūnai. Man labai žaulu.“ Vilius praleido dešimt dienų reanimacijoje. Sekmadienį parvažiavau namo, o antradienį su jo žmona grįžau atgal. Sėdėjome prie jo pakaitomis. Kiti medžiotojai atvažiavo ketvirtadienį. Sužinojau apie kepenis tokių dalykų, kurių niekada nenorėjau žinoti. Sužinojau, kad kai kepenys sustoja, toksinai, kuriuos jūsų kūnas gamina kasdien – daugiausia amoniakas – kaupiasi kraujyje ir patenka į smegenis. Tai vadinama hepatine encefalopatija. Tai reiškia, kad vyras, su kuriuo medžiojai dvidešimt aštuonerius metus, nustoja būti savimi. Jis žiūri į tave taip, lyg bandytų prisiminti, kas tu toks. 5 dieną Vilius per penkiolika minučių triskart paklausė manęs, ar nepamiršau pašerti šuns. Jis neturi šuns. Jo šuo dvėsė dar 2011 metais. Slaugytoja paaiškino apie lašelinę. Ji sakė, kad tai medžiaga, vadinama NAC. NAC yra tas pats junginys, kurį naudoja apsinuodijus paracetamoliu. Ji mums pasakė, kad tai verčia kepenis iš naujo gaminti pagrindinį antioksidantą, kuriuo jos ginasi – medžiagą, vadinamą gliutationu. Ji sakė, kad tai vienintelis dalykas, kurį jie turi. Sakė, kad šioje stadijoje jie tiesiog tikisi laimėti jam šiek tiek laiko. Tai laimėjo jam dešimt dienų. 7 dieną pradėjo atsisakyti jo inkstai. Gydytojai užsiminė apie transplantaciją. Tada prabilo apie tai, kad jis nebetinka kaip kandidatas, nes būklė prastėja per greitai. Tada apie transplantacijas kalbėti išvis nustojo. 9 dieną jo pilvas išsipūtė lyg devintą mėnesį nėščios moters. Iš jo pilvo ertmės išsiurbė 3,8 litro skysčio. Slaugytoja tai pavaizdavo kaip ascitą. 10 diena. Spalio 27 d. 5:42 ryto. Buvau laukiamajame toliau koridoriuje. Jo žmona prašė mane atvežti ją praėjusią naktį, nes nenorėjo važiuoti namo viena, jei kas nors nutiktų. Įėjo gydytojas, kurio anksčiau nebuvau matęs. Aš iškart supratau. 8 valandą ryto parvežiau jo žmoną namo. Sulčiaspaudė vis dar stovėjo ant virtuvės stalviršio. Bėgimo bateliai buvo prie galinių durų. Margainis stovėjo ant palangės virš kriauklės, greta multivitaminų. Jo „Trevos“ butelis, kurį jis įsimetė į namelį ir taip ir neatidarė, vis dar stovėjo namelyje. Kitą savaitgalį grįžau ten sutvarkyti jo guolio ir palikau butelį ten, kur jis buvo. Jis vis dar ten. Laidotuvės įvyko lapkričio 8 d. Mes jį nešėme. Penkios kėdės namelyje tapo keturiomis. Po laidotuvių bandžiau grįžti į įprastą gyvenimą. Negalėjau. Nes kiekvieną kartą, kai atsidarydavau telefoną, matydavau savo amžiaus vyrus iš medžiotojų klubo, iš dirbtuvių, iš kaimynystės, rašančius vietinėse medžiotojų grupėse. „Gydytojas sakė, kad kepenų fermentai šiek tiek pakilę, ar kas nors bandėte margainį?“ „Gavau profilaktinių tyrimų rezultatus, lengvas kepenų suriebėjimas, nieko tokio.“ Ir aš žinojau. Žinojau, kad kai kurie iš jų daro tiksliai tą patį, ką darė Vilius. Meta gerti. Valgo sveikai. Vaikšto. Spaudžia sultis. Geria margainį. Ir vis tiek miršta. Negalėjau tiesiog sėdėti rankas sudėjęs. Todėl pradėjau skaityti. Ne todėl, kad norėjau. O todėl, kad jei Vilius atsisakė visko dėl nieko, ir aš negaliu išgelbėti nė vieno iš šių vyrukų nuo to, kas nutiko jam, aš tiesiog negalėsiu su tuo gyventi. Skaičiau tris savaites iš eilės. Medicininius žurnalus, kuriuos vargu ar supratau. Hepatologijos forumus. Tyrimus iš Japonijos ir Vokietijos. Ir vienas dalykas nuolat kartojosi, kurio joks gydytojas Viliui taip ir nepaaiškino. Priežastis, kodėl Viliaus rodikliai nepagerėjo, yra ta, kad gėrimo metimas tik sustabdo žalą. Jis neatstato to, kas jau buvo išeikvota. O išeikvotas buvo gliutationas. Gliutationas yra pagrindinis antioksidantas, kuriuo remiasi kepenų veikla. Kiekvienas stiklas, kiekvienas receptinis vaistas, kiekvienas riebus kepsnys, kiekvienas užteršto oro įkvėpimas, kiekvienas ilgas streso periodas darbe – viską neutralizuoja gliutationas. Jūsų kepenys negali dirbti be jo. Štai ko joks gydytojas nesakė Viliui. Po 40 metų jūsų organizmas pagamina maždaug 10 % mažiau gliutationo kas dešimtmetį. Šiuolaikinis gyvenimas išeikvoja likučius dar greičiau. Perdirbtas maistas, vaistai, stresas darbe – bet kas. Kai vyrui sueina 55-eri, dauguma būna praradę beveik pusę savo gamybos pajėgumų ir net neįtaria apie tai. Kai Vilius atsisėdo profilaktiniam patikrinimui būdamas 59-erių, jo bakas jau važiavo „ant garų“. Jo kepenys buvo pažeistos ne dėl „Trevos“. Jos buvo pažeistos todėl, kad bake nebebuvo likę pakankamai gliutationo, kad tas gėrimas būtų saugiai perdirbtas. Tas pats kiekis, kurį jis lengvai pakeldavo būdamas 35-erių, būdamas 59-erių jo kepenis graužė kaip rūgštis. Perskaitykite tai dar kartą. Gėrimas nepasikeitė. Pasikeitė bakas. Ir štai kodėl vien gėrimo metimas jo neišgelbėjo. Alkoholio atsisakymas sustabdė eikvojimo greitį. Bet tai neužpildo to, kas jau prarasta. Jo bakas jau buvo tuščias, kai gydytoja liepė jam mesti. Žala jau plito kaip grandininė reakcija. Sulčiaspaudė, vaikščiojimas, margainis – šie dalykai tik sulėtina likučių eikvojimą. Jie neatstato to, kas jau prarasta. Štai kodėl jo rodikliai nekito. Jis atsisakė visko, ką mėgo, kad sulėtintų kraujavimą iš žaizdos, kuri jau buvo jo viduje. Keturias dienas sėdėjau su ta mintimi medžiotojų namelį vienas. Po Lapkričio 1-osios išvažiavau ten vienas, sėdėjau prie laužavietės su jo buteliu ant šaldymadėžės priešais mane ir skaičiau tyrimus telefone, kol išsikrovė baterija. Grįžęs namo paskambinau savo šeimos gydytojai. Ne Viliaus. Savo. Moteriai, kuri yra mano gydytoja jau dvylika metų. Aš ja pasitikiu. Papasakojau jai visą istoriją. Paklausiau apie tai, kas stovėjo ant Viliaus palangės virš kriauklės. Ji paklausė: „Margainis?“ Atsakiau, kad taip. Ji pasakė: „Tomai, margainis apsaugo tas kepenų ląsteles, kurios dar dirba. Jis negali padėti ląstelėms, kurioms trūksta kuro. Jis padengia jas iš išorės. Bet jis neužpildo bako.“ Tada ji pakartojo dar kartą: Margainis veikia tik paviršiuje. Jis nieko neužpildo. Paklausiau jos, kodėl niekas nedavė Viliui to, kas iš tiesų atkurtų baką. Ji ilgai tylėjo. „Todėl, kad mes neskiriame papildų. O tas, kuris iš tiesų atstato gliutationo gamybą, nėra receptinis vaistas.“ Iš jos kabineto nuvažiavau tiesiai į artimiausią „Eurovaistinę“. Stovėjau papildų skyriuje beveik valandą. Trijų skirtingų prekių ženklų margainis. Kepenų valymo arbata dėžutėje su lapeliu. Kiaulpienių šaknų kapsulės. Tridešimties dienų „kepenų valymo“ rinkinys iš septynių skirtingų buteliukų. Multivitaminai su užrašu „kepenų palaikymui“. Pigios generinės NAC kapsulės už keliolika eurų. Nusipirkau NAC kapsules. Gėriau jas dvi savaites. Mano kiti ketvirtiniai tyrimai grįžo nepakitę. Tada vėl pradėjau skaityti. Ir tai, ką radau, privertė mane išmesti tą buteliuką į šiukšliadėžę. Negaluojančios kepenys negali tinkamai įsisavinti kapsulės. Kapsulė turi praeiti pro tą patį organą, kuris yra sugedęs, kol aktyviosios medžiagos pasiekia kraują. Didžioji dalis to, ką praryjate, niekada nepasiekia tikslo. Jūs tiesiog išmetate pinigus į tualetą. Skystas pavidalas tai aplenkia. Skystis patenka tiesiai į kraujotaką. Dariau teisingą dalyką, bet pasirinkau netinkamą formą. Buvau įsiutęs. Aš vis dar įsiutęs. Maždaug po trijų savaičių, šeštadienio rytą, naršiau „Facebook“. Priklausau privačiai grupei, skirtai vyresniems nei 50 metų Lietuvos medžiotojams. Vienas iš vyrukų įkėlė ilgą laišką, kurį parašė jo žmona. Jos brolis išgyveno beveik tiksliai tą patį, ką ir Vilius. Metė gerti po gydytojo skambučio. Tas pats protokolas. Rodikliai beveik nekito. Tada jis rado skystą formulę, toliau išgerdavo, o jo ALT nuo 174 nukrito iki 38 per vienuolika savaičių. Perskaičiau tą įrašą šešis kartus. Pradėjau domėtis ta formule. Sužinojau, kad yra penki dalykai, kuriuos rimta kepenų palaikymo priemonė privalo atlikti vienu metu, kitaip ji neverta jūsų pinigų. Ji turi atkurti gliutationo gamybą pačios ląstelės viduje. Tai yra NAC. Tas pats junginys, kurį reanimacijoje leido į Viliaus veną pabaigoje. Ne vitaminas. Tikroji statybinė medžiaga. Ji turi grąžinti gliutationą tiesiai į ląstelę tuo pačiu metu, kai vyksta atkūrimas. Tai pats L-gliutationas. NAC iš naujo paleidžia gamyklą. L-gliutationas tuo pačiu metu užpildo lentynas. Ji turi supakuoti ir išvežti riebalus, kurie jau susikaupė jūsų kepenų ląstelėse. Tai cholinas. Cholinas yra kuras eksporto siurbliui. Bez jo riebalai tiesiog guli ir kietėja į randinį audinį, nesvarbu, kiek svorio numestumėte spausdami sultis. Ji turi atverti nutekėjimo takus, kad kepenų perdirbti toksinai iš tiesų pasišalintų iš kūno, o ne vėl cirkuliuotų. Tai dvi kartčiosios žolės, dirbančios išvien. Artišoko ekstraktas skatina tulžies gamybą. Kiaulpienės šaknis atveria galutinį išėjimo taką. Ir ji privalo būti skystos formos. Nes negaluojančios kepenys negali įsisavinti kapsulės. Penki dalykai. Visi penki. Vienu metu. Skystu pavidalu. Peržiūrėjau visus buteliukus, kuriuos kada nors pirkau vaistinėje. Nė vienas iš jų nedarė visų penkių. Dauguma darė vieną. Brangūs darė du. Nė vienas nebuvo skystas. Vienintelė formulė, kurią radau ir kuri atitiko visus penkis reikalavimus, vadinasi „Purelia“. Skystas lašintuvas. Du lašintuvai ryte. Jie suteikia 60 dienų pinigų grąžinimo garantiją, susietą su jūsų tikrais kraujo tyrimais. Jei jūsų rodikliai nepagerės, atgausite kiekvieną centą be jokių klausimų. Aš beveik jos neužsisakiau. Po visko. Po vaistinės skyriaus. Po margainio ant Viliaus palangės. Po to, kai mačiau, kas nutiko žmogui, kuris darė viską teisingai. Bet mes keturiese namelyje šiais metais visi esame vyresni nei 55-erių. Du iš mūsų vis dar išgeria taip, kaip gėrė Vilius. O mano jaunesnysis brolis Dainius, 54-erių, vasarį grįžo iš profilaktinio patikrinimo su ALT 174 ir tokiu pačiu pokalbiu, kokį apturėjo Vilius. „Turi mesti. Visiškai. Po trijų mėnesių kartosime tyrimus.“ Užsisakiau šešis buteliukus. Vieną Dainiui. Vieną sev. Tris vyrukams miške. Vieną Viliaus broliui, kuris gyvena Klaipėdoje. Nusiunčiau Dainiui buteliuką net neprašęs. Parašiau raštelį: „Gerk tai kiekvieną rytą. Rimtai, tiesiog gerk.“ Dainius toliau išgerdavo. Jis užsispyręs taip pat, kaip buvo užsispyręs Vilius. Bet jis kiekvieną rytą įsilašindavo lašus į kavą. Jis nepakeitė mitybos. Jis nepradėjo vaikščioti. Jo pakartotiniai tyrimai atėjo prieš penkias savaites. ALT: 41. Nukrito nuo 174. Per dešimt savaičių. Nemetus gerti. Nepakeitus nė vieno dalyko savo gyvenime, išskyrus du lašintuvus rytinėje kavoje. Ji paskambino man iš automobilio aikštelėje. Mano jaunesnysis brolis. 54 metų. Ji pasakė: „Tomai, manau, kad Vilius mirė tik todėl, kad niekas jam apie tai nepapasakojo.“ Turėjau padėti ragelį. Tada dar tas svainis iš „Facebook“. 56 metai. ALT nuo 174 nukrito iki 38 per vienuolika savaičių. Jis irgi neišmetė stikliuko. Mano draugas Mindaugas iš medžiotojų klubo. 58-erių. Ribinis kepenų suriebėjimas per paskutinį patikrinimą. Pradėjo vartoti prieš aštuonias savaites. Jis sako, kad maudžiantis skausmas po dešiniuoju šonkauliu, kurį jautė dvejus metus ir apie kurį gydytojas sakė „greičiausiai nieko tokio“, dingo. Jis sako, kad popietinis energijos krytis 14 valandą dingo. Viliaus žmona dabar tai vartoja. Dvi Viliaus seserys tai vartoja. Vyrai dirbtuvėse siunčia tai vieni kitiems. Nesu gydytojas. Nesu mokslininkas. Esu 57 metų vyras, valdantis nedideles metalo apdirbimo dirbtuves Panevėžio rajone ir spalį be jokios priežasties praradęs geriausią draugą. Aš negaunu iš to nei cento. Neturiu jokių ryšių su ta įmone. Rašau tai 23 valandą terasoje, naktį prieš atidarymą, nes medžioklė prasideda po aštuonių valandų ir vėl bus keturios kėdės, ir aš negaliu nustoti galvojęs apie savo brolį Dainių ir apie tai, ar jis nebūtų buvęs kita tuščia kėdė, jei nebūtų gavęs to buteliuko laiku. Štai ką žinau, nes pats tai mačiau. Metimas gerti sustabdo žalą. Jis neatstato to, kas jau išeikvota. Margainis apsaugo ląsteles, kurios dar dirba. Jis neatstato bako, kuriuo remiantis tos ląstelės veikia. Negaluojančios kepenys negali įsisavinti kapsulės. Skystis tai visiškai aplenkia. Vilius atsisakė visko, ką mėgo, 102 dienoms, ir tai jo neišgelbėjo, nes niekas jam nepapasakojo, kas iš tiesų buvo sugedę. Noriu, kad kas nors būtų mums tai pasakęs iki praėjusių metų birželio 21 d. Iki patikrinimo. Iki išpylimo į virtuvės kriauklę. Iki 102 dienų su mineraliniu vandeniu stiklinėje. Iki spalio 27 d. 5:42 ryto. Ne apsaugoti. Atkurti. Tai frazė, kuri man pagaliau viską sudėliojo į lentynas. Perskaitykite tą puslapį. Ne dėl manęs. Dėl to, ką paliktumėte po savęs.

Where the ad sends people

madosimperija.lt

Ko trūksta jūsų kepenims

MadosImperija