Harmony Living Facebook ad: “Kasdienė pagalba kepenims”

About this ad

Meta Ad Library ID

2271354757047997

Platforms

Facebook, Instagram, Audience Network, Messenger, WhatsApp and Threads

Relaunches

0

EU reach

77

How we count

Ad text

Mano medžioklės draugas, su kuriuo praleidome dvidešimt aštuonerius metus, liepą nustojo gerti. Iki Visų Šventųjų jo jau nebebuvo. Prie ugnies jį pagerbėme gazuotu vandeniu. Rašau tai savo terasoje, 23 valandą, naktį prieš sezono atidarymą. Šiemet prie ugnies medžioklės sodyboje stovės keturios kėdės, ne penkios. Viskio butelis, kurį jis visada atveždavo, taip ir liko neatidarytas. Spalį jis visą savaitgalį prastovėjo ant šaldymo dėžės, ir niekas prie jo nė nepriėjo. Jis vis dar namelyje. Jei esate vyras, kuriam per penkiasdešimt ir kuris po ilgos dienos mėgsta išgerti, arba pažįstate tokį – perskaitykite viską iki galo. Žinau, kad ilga. Žinau, kad telefonas vibruoja. Žinau, kad yra kitų darbų. Prieš aštuonis mėnesius būčiau išvertęs visą internetą ir kiekvieną laikraštį, kad rasčiau tai, ką dabar Jums pasakysiu. Vytautas buvo mano medžioklės draugas dvidešimt aštuonerius metus. Susipažinome 1996-aisiais medžioklės ir žvejybos mugėje Kaune. Nuo to rudens kas sezono atidarymą su dar trimis vyrais važiuodavome į medžioklės namelį Aukštaitijoje. Dvidešimt aštuoni spaliai. Tos pačios penkios kėdės apie tą pačią ugnį. Ta pati eiga: viskis pilamas tik tada, kai šautuvai jau užrakinti. Vytas atveždavo viskį. Tą patį butelį – dvidešimt aštuonerius metus. Praėjusią liepą jis butelio nebeatvežė. Spalį Vytas jau buvo ligoninėje. Praėjusių metų birželio 21 d. jis nuėjo į profilaktinę apžiūrą. Penkiasdešimt devynerių. Jautėsi puikiai. Toks vyras penkiasdešimt devynerių dar vienas pats išdorodavo elnią. Pats krovėsi šovinius. Tą rytą per pusryčius man pasakė, kad eina tik todėl, kad žmona pusę metų neduoda ramybės. Po trijų dienų gydytojas paskambino jam į dirbtuves. ALT – 192. AST – 178. „Jūsų kepenų rodikliai pakilę, Vytautai. Turime pasikalbėti apie alkoholį.“ Tą vakarą Vytas paskambino man iš mašinos. Aš buvau pirmas žmogus, kuriam jis pasakė. Ne žmonai. Man. Jis pasakė: „Daktaras sako, kad turiu mesti. Visiškai. Be išimčių. Po trijų mėnesių kartos tyrimus.“ Paklausiau: „Ką darysi?“ Jis atsakė: „Mesiu, broli. Ką dar galiu?“ Paskambino žmonai. Grįžo namo. Ir visus butelius iš baro išpylė į virtuvės kriauklę. Viskį. Konjaką. Butelį brendžio, kurį sūnus buvo padovanojęs Tėvo dienai. Dvi pakuotes alaus iš garažo šaldytuvo. Apie tai iš jo žmonos išgirdau tik po kelių mėnesių. Ji pasakė, kad viskas baigėsi per valandą. Kad stovėjo tarpduryje, žiūrėjo, kaip jis tai daro, ir nežinojo, ką pasakyti – tai nieko ir nepasakė. 102 dienas Vytas nepaėmė nė gramo. Nei per liepos vidurio kepsnių vakarą, kurį rengiau. Nei per svainio išleistuves į pensiją rugpjūtį. Nei rugsėjį, per mūsų priešsezoninį susitikimą sodyboje, kai mes keturi ragavome viskio, o Vytas iš viskio stiklinės gėrė kolą be cukraus. Jis nustojo penktadieniais eiti pietų su vyrais iš dirbtuvių, nes trys jų vidury dienos užsisakydavo alaus, o sėdėti prasiblaivius ir stebėti to jis negalėjo. Rugsėjo pradžioje telefonu man pasakė, kad jaučiasi lyg būtų pametęs dalį savęs. Vartojo margainį. Gydytojas buvo sakęs, kad pabandyti nepakenks. Dėžutė stovėjo ant palangės virš virtuvės kriauklės, prie multivitaminų ir žuvų riebalų, kuriuos nupirko žmona. Kas rytą prieš dirbtuvių atidarymą nueidavo tris kilometrus. Per tuos tris mėnesius numetė devynis kilogramus. Nusipirko sulčiaspaudę. Vytas. Su sulčiaspaude. Iki šiol negaliu to įsivaizduoti. Jis padarė absoliučiai viską, ką gydytojas sakė. Kontroliniai tyrimai atėjo rugsėjo 30 d. ALT: 181. Devyniasdešimt dienų jis buvo atsisakęs butelio, penktadienio alaus, trijų susitikimų su žmonėmis ir dalies savo tapatybės. Jo ALT nukrito vienuolika taškų. Tą pačią popietę jis paskambino man iš mašinos. Poliklinikos stovėjimo aikštelėje jis prasėdėjo keturiasdešimt minučių, kol pajėgė važiuoti namo. Jis pasakė: „Tomai, aš atsisakiau visko. Visko. Ir nepadėjo.“ Sakiau jam, kad reikia laiko. Sakiau, kad gydytojas kalbėjo apie pusę metų. Sakiau: eik toliau, spausk tas sultis, laikykis. Sakiau, kad po trijų savaičių susitiksime sodyboje. Spalio 18 d. Sezono atidarymas. Keturi nuvažiavome penktadienį. Vytas – šeštadienį, nes turėjo padirbti pusę dienos. Į namelį jis atvyko 16 valandą – geltonas. Ne truputį nesavas. Geltonas. Tarsi už akių būtų šviesos. Iš pradžių pamaniau, kad tai namelio apšvietimas. Iki vakarienės jis jau laikėsi už dešiniojo pašonkaulio. Nusijuokė. Sakė, kad, matyt, prasitempė krovdamas mašiną. 23 valandą jis jau buvo susirietęs ant sofos. 2 valandą nakties nuvežiau jį į priėmimo skyrių Utenoje. Kiti vyrai atsekė Vyto mašina. 4.15 val. jį paguldė. Gydytojas buvo jaunas. Vargu ar trisdešimt penkerių. Jis pažiūrėjo į Vyto kraujo tyrimus, ir jo veidas pasikeitė taip, kad to nebeišmatysi iš atminties. Bilirubinas – 8,4. ALT – 821. Ūminė kepenų dekompensacija. Vytas pasakė: „Bet aš mečiau gerti prieš tris mėnesius.“ Jaunas gydytojas atsakė: „Žinau, Vytautai. Labai atsiprašau.“ Vytas reanimacijoje praleido dešimt dienų. Sekmadienį nuvažiavau namo, o antradienį su jo žmona grįžau atgal. Sėdėjome prie jo paeiliai. Ketvirtadienį atvyko ir kiti vyrai. Apie kepenis sužinojau tai, ko niekada nenorėjau žinoti. Sužinojau, kad kai kepenys sustoja, toksinai, kuriuos kūnas gamina kasdien – daugiausia amoniakas – susikaupia kraujyje ir pasiekia smegenis. Tai vadinama kepenų encefalopatija. Tai reiškia, kad žmogus, su kuriuo medžiojai dvidešimt aštuonerius metus, nustoja būti savimi. Jis žiūri į tave taip, lyg mėgintų prisiminti, kas tu esi. Penktą dieną Vytas per penkiolika minučių tris kartus paklausė, ar nepamiršau pašerti šuns. Jis neturėjo šuns. Jo šuo nugaišo 2011-aisiais. Medicinos sesuo paaiškino, kas kabo lašelinėje. Pasakė, kad tai NAC. NAC – ta pati medžiaga, kurią naudoja apsinuodijus paracetamolu. Ji pasakė, kad tai priverčia kepenis vėl gaminti pagrindinį antioksidantą, kuriuo jos saugo pačios save – glutationą. Pasakė, kad daugiau jie nieko neturi. Kad šioje stadijoje tikisi tik nupirkti jam laiko. Nupirko dešimt dienų. Septintą dieną pradėjo šlubuoti inkstai. Gydytojai užsiminė apie transplantaciją. Paskui apie tai, kad jis netinkamas kandidatas, nes viskas krenta per greitai. Paskui apie transplantaciją nustojo kalbėti. Devintą dieną jo pilvas išsipūtė, lyg jis būtų devinto mėnesio. Iš pilvo išleido 3,8 litro skysčio. Sesuo tai pavadino ascitu. Dešimta diena. Spalio 27 d. 5.42 val. Sėdėjau koridoriaus gale, artimųjų kambaryje. Vyto žmona vakare paprašė ją atvežti, nes nenorėjo grįžti namo viena, jei kas atsitiktų. Įėjo gydytojas, kurio niekada nebuvau matęs. Aš supratau. 8 valandą ryto nuvežiau jo žmoną namo. Sulčiaspaudė tebestovėjo ant virtuvės stalo. Sportiniai batai – prie durų. Margainis – ant palangės virš kriauklės, prie multivitaminų. Jo viskio butelis, tas, kurį buvo įsimetęs į mašiną ir taip ir neatidarė, liko namelyje. Kitą savaitgalį nuvažiavau išsivalyti jo gulto ir butelio nepajudinau. Jis vis dar ten. Laidotuvės buvo lapkričio 8 d. Nešėme jį patys. Penkios kėdės sodyboje tapo keturiomis. Po laidotuvių bandžiau gyventi kaip anksčiau. Negalėjau. Nes kiekvieną kartą, atsivertęs telefoną, matydavau vyrus iš sodybos, vyrus iš dirbtuvių, mano metų vyrus, rašančius medžiotojų grupėse. „Daktaras sako, kepenų rodikliai kiek pakilę – kas nors bandėte margainį?“ „Gavau tyrimus, nedidelė kepenų steatozė, nieko tokio.“ Ir aš žinojau. Žinojau, kad kai kurie jų daro lygiai tą patį, ką darė Vytas. Meta. Valgo sveikai. Vaikšto. Spaudžia sultis. Vartoja margainį. Ir vis tiek miršta. Negalėjau tiesiog sėdėti. Tad ėmiau skaityti. Ne todėl, kad norėjau. Todėl, kad jei Vytas atsisakė visko už dyką, o aš neišgelbėsiu nė vieno iš tų vyrų nuo to, kas nutiko jam, tai su tuo nebegalėsiu gyventi. Skaičiau tris savaites be perstojo. Medicinos žurnalus, kurių vos suprasdavau. Hepatologijos forumus. Japonijos ir Vokietijos tyrimus. Ir viena mintis kartojosi vėl ir vėl – tai, ko Vytui nepaaiškino nė vienas gydytojas. Vyto rodikliai nekrito todėl, kad metimas gerti sustabdo pažeidimą. Bet neatstato to, kas jau išnaudota. O buvo išnaudotas glutationas. Glutationas – pagrindinis antioksidantas, kuriuo veikia kepenys. Kiekvienas gurkšnis, kiekvienas vaistas, kiekvienas mėsos gabalas, kiekvienas įkvėpimas užteršto oro, kiekvienas ilgas įtampos periodas darbe – visa tai neutralizuoja glutationas. Be jo kepenys savo darbo dirbti negali. Ir štai ko Vytui niekas nepasakė. Po keturiasdešimties Jūsų kūnas kasmet pagamina maždaug 10 % mažiau glutationo. Šiuolaikinis gyvenimas tai, kas liko, sudegina dar greičiau. Perdirbtas maistas, vaistai, stresas darbe – rinkitės patys. Kai vyrui sueina penkiasdešimt penki, dauguma jau prarado beveik pusę savo gamybos pajėgumo. Ir nė nenutuokia. Kai Vytas penkiasdešimt devynerių atsisėdo pas gydytoją, jo bakas jau seniai veikė iš garų. Jo kepenys buvo pažeistos ne dėl viskio. Jos buvo pažeistos todėl, kad bake nebeliko pakankamai glutationo tam viskiui saugiai apdoroti. Tas pats gurkšnis, kurį trisdešimt penkerių jis pakeldavo be problemų, penkiasdešimt devynerių kepenis daužė kaip rūgštis. Perskaitykite tai dar kartą. Pasikeitė ne gėrimas. Pasikeitė bakas. Ir todėl vien metimas jo neišgelbėjo. Nustojus gerti, sustoja degimo tempas. Bet tai, kas jau prarasta, neatsipildo. Kai gydytojas pasakė mesti, jo bakas jau buvo tuščias. Pažeidimas jau vertėsi kaip lavina. Sulčiaspaudė, pasivaikščiojimai, margainis – visa tai tik sulėtina, kaip greitai išleisite tai, kas liko. Bet neatstato to, ko nebėra. Todėl jo rodikliai ir nekrito. Jis atsisakė visko, ką mėgo, kad sulėtintų kraujavimą iš žaizdos, kuri jau buvo jo vidury. Su ta mintimi keturias dienas sėdėjau sodyboje vienas. Nuvažiavau ten lapkričio pabaigoje, prisėdau prieš ugnį, prieš mane ant šaldymo dėžės stovėjo jo viskio butelis, ir skaičiau tyrimus telefone, kol išsikrovė baterija. Grįžęs namo paskambinau savo šeimos gydytojai. Ne Vyto. Savo. Moteriai, kuri mane gydo dvylika metų. Ja tikiu. Papasakojau visą istoriją. Paklausiau, kas, jos manymu, stovėjo ant Vyto palangės virš kriauklės. Ji pasakė: „Margainis?“ Pasakiau: taip. Ji pasakė: „Tomai, margainis apsaugo tas kepenų ląsteles, kurios dar veikia. Jis negali padėti ląstelėms, kurių bakas tuščias. Jis jas apgaubia. Bet nieko į jas nepripila.“ Ir pakartojo: Margainis lieka paviršiuje. Jis nieko neatstato. Paklausiau, kodėl niekas Vytui nedavė nieko, kas tikrai užpildytų baką. Ji ilgai tylėjo. „Nes maisto papildų mes neskiriame. O tai, kas tikrai atkuria glutationo gamybą, nėra receptinis vaistas.“ Iš jos kabineto pakeliui namo užsukau į vaistinę. Papildų lentynoje prastovėjau beveik valandą. Margainis trijų skirtingų firmų. Kepenų detoksikacijos arbata dėžutėje su lapeliu. Kiaulpienių šaknų kapsulės. Trisdešimties dienų „kepenų valymo“ kursas su septyniais buteliukais. Multivitaminai su užrašu „kepenims“. Paprasčiausios NAC kapsulės – 13,99 €. Nusipirkau tas NAC kapsules. Vartojau dvi savaites. Artimiausi tyrimai atėjo nepasikeitę. Tad ėmiau skaityti vėl. Ir tai, ką radau, prišaukė buteliuką į šiukšlių dėžę. Sergančios kepenys negali normaliai pasisavinti kapsulės. Kapsulė turi pereiti būtent per tą organą, kuris sugedęs, kol veikliosios medžiagos pasiekia kraują. Didžioji dalis to, ką nuryjate, taip ir nepatenka ten, kur reikia. Mokate 13,99 € už tai, kad viską nuleistumėte į kanalizaciją. Skystis to išvengia. Skystis pasiekia kraują iš karto. Aš dariau teisingą dalyką neteisinga forma. Buvau įsiutęs. Ir tebesu. Maždaug po trijų savaičių šeštadienio rytą naršiau po feisbuką. Esu uždaroje grupėje, skirtoje vyrams po penkiasdešimties, kurie medžioja. Vienas jų įkėlė ilgą laišką, kurį parašė jo žmona. Jos brolis buvo perėjęs beveik lygiai tą patį, ką Vytas. Metė gerti po gydytojo skambučio. Tas pats planas. Rodikliai vos krustelėjo. Tada jis rado skystą formulę, gerti nenustojo, ir jo ALT per vienuolika savaičių nukrito nuo 174 iki 38. Perskaičiau tą įrašą šešis kartus. Ir pradėjau kastis į tą formulę. Išsiaiškinau, kad rimtas kepenų palaikymas turi vienu metu daryti penkis dalykus. Kitaip jis neverti Jūsų pinigų. Jis turi atkurti glutationo gamybą ląstelės vidury. Tai – NAC. Ta pati medžiaga, kurią gale reanimacijoje leido Vytui į veną. Ne vitaminas. Tikroji statybinė medžiaga. Jis turi tuo pačiu metu grąžinti glutationą tiesiai į ląstelę. Tai – pats L-glutationas. NAC vėl paleidžia fabriką. L-glutationas tuo pačiu metu užpildo lentynas. Jis turi supakuoti ir išvežti riebalus, jau susikaupusius kepenų ląstelėse. Tai – cholinas. Cholinas yra to išvežimo siurblio kuras. Be jo riebalai tiesiog stovi vietoje ir kietėja į rando audinį, kad ir kiek kilogramų numestumėte su sulčiaspaude. Jis turi atverti nutekėjimo kelią, kad kepenų apdoroti toksinai tikrai išeitų iš kūno, o ne keliautų per jį iš naujo. Tai – dvi karčiosios žolės, veikiančios paeiliai. Artišokų ekstraktas paleidžia tulžies gamybą. Kiaulpienių šaknis atveria paskutinę atkarpą į išorę. Ir tai turi būti skysčio forma. Nes sergančios kepenys kapsulės pasisavinti negali. Penki dalykai. Visi penki. Vienu metu. Skystyje. Peržiūrėjau visus buteliukus, kokius kada nors buvau pirkęs vaistinėje. Nė vienas nedarė visų penkių. Dauguma darė vieną. Brangieji – du. Nė vienas nebuvo skystis. Vienintelė formulė, kurią radau ir kuri padengia visus penkis, yra Klaris kepenų detoksikacijos lašai. Skystis su pipete. Viena dozė po liežuviu kas rytą. Terralis suteikia 30 dienų pinigų grąžinimo garantiją, susietą su Jūsų realiais tyrimais. Jei rodikliai nepagerės, atgausite kiekvieną centą. Be jokių klausimų. Beveik neužsisakiau. Po visko. Po tos vaistinės lentynos. Po margainio ant Vyto palangės. Po to, kai savo akimis mačiau, kas nutiko žmogui, kuris padarė viską teisingai. Bet mums keturiems sodyboje šiemet visiems per penkiasdešimt penkis. Du iš mūsų vis dar geriame taip, kaip gėrė Vytas. O mano jaunesnysis brolis Darius, penkiasdešimt ketverių, vasarį grįžo iš apžiūros su ALT 174 ir tuo pačiu pokalbiu, kurį buvo gavęs Vytas. „Turite nustoti. Visiškai. Po trijų mėnesių pakartosime tyrimus.“ Užsisakiau šešis buteliukus. Vieną Dariui. Vieną sau. Tris vyrams iš sodybos. Vieną Vyto broliui, kuris gyvena Norvegijoje. Dariui buteliuką išsiunčiau nieko neklausęs. Įdėjau lapelį. Parašiau: „Vartok kas rytą. Rimtai, tiesiog daryk.“ Darius gerti nenustojo. Jis užsispyręs taip, kaip buvo užsispyręs Vytas. Bet lašus kas rytą lašindavo po liežuviu. Maisto jis nepakeitė. Vaikščioti nepradėjo. Kontroliniai jo tyrimai atėjo prieš penkias savaites. ALT: 41. Nuo 174. Per dešimt savaičių. Nemetęs gerti. Nepakeitęs savo gyvenime nė vieno dalyko – tik kelis lašus po liežuviu kas rytą. Jis paskambino man iš mašinos stovėjimo aikštelėje. Mano jaunesnysis brolis. Penkiasdešimt ketverių. Jis pasakė: „Tomai, man atrodo, Vytas numirė todėl, kad niekas jam apie tai nepasakė.“ Turėjau padėti ragelį. Dar tas svainis iš feisbuko. Penkiasdešimt šešerių. ALT nuo 174 iki 38 per vienuolika savaičių. Jis irgi gerti nenustojo. Mano draugas Mindaugas iš sodybos. Penkiasdešimt aštuonerių. Paskutinėje apžiūroje – pradinė kepenų steatozė. Pradėjo vartoti prieš aštuonias savaites. Sako, kad bukas skausmas po dešiniuoju pašonkauliu, kurį jautė dvejus metus ir apie kurį gydytojas pasakė „turbūt nieko tokio“, išnyko. Sako, kad energijos kritimas antrą valandą po pietų taip pat išnyko. Vyto žmona dabar juos vartoja. Dvi Vyto sesės vartoja. Vyrai dirbtuvėse perduoda vienas kitam. Nesu gydytojas. Nesu mokslininkas. Esu penkiasdešimt septynerių metų vyras, turintis nedidelę metalo apdirbimo dirbtuvę Vidurio Lietuvoje ir spalį be jokios prasmės praradęs geriausią draugą. Iš to negaunu nė cento. Su įmone nesu niekaip susijęs. Rašau tai 23 valandą terasoje, naktį prieš sezono atidarymą, nes po aštuonių valandų mes išvažiuojam, ir vėl bus keturios kėdės, ir negaliu nustoti galvoti apie brolį Darių ir apie tai, ar jis nebūtų buvęs sekantis, jei nebūtų gavęs to buteliuko tada, kai gavo. Štai ką žinau, nes mačiau savo akimis. Metimas sustabdo pažeidimą. Bet neatstato to, kas jau išnaudota. Margainis apsaugo dar veikiančias ląsteles. Bet neatkuria bako, iš kurio tos ląstelės gyvena. Sergančios kepenys negali pasisavinti kapsulės. Skystis tą kelią apeina visiškai. Vytas 102 dienas atsisakė visko, ką mėgo, ir tai jo neišgelbėjo, nes niekas jam nepasakė, kas iš tikrųjų buvo sugedę. Kaip norėčiau, kad kas nors būtų mums pasakęs iki praėjusių metų birželio 21-osios. Iki tos apžiūros. Iki to išpylimo į virtuvės kriauklę. Iki 102 dienų gazuoto vandens viskio stiklinėje. Iki spalio 27-osios, 5.42 val. Ne apsaugoti. Atstatyti. Būtent ta mintis man pagaliau viską sudėjo į vietas. Perskaitykite tą puslapį. Ne dėl manęs. Dėl tų, kuriuos paliktumėte. 👇 https://se-markstrom.com/blogs/news/actualites-klaris-lt Vytas sodyboje mėgo kartoti: „Padaryto nebeatitaisysi, bet gali nustoti daryti.“ Jūs galite nustoti. Tomas Vasiliauskas, 57 m. Vidurio Lietuva P. S. Viskio butelis vis dar stovi ant šaldymo dėžės namelyje. Nė vienas iš mūsų neįstengia jo atidaryti. Ir nė vienas neįstengia išmesti. Po aštuonių valandų sezono atidarymas, mes keturi susėsime prie ugnies, penkta kėdė bus tuščia, ir, įpylę pirmą ratą gazuoto vandens, pasakysime jo vardą. Dešimt parų reanimacijoje. Beveik penki tūkstančiai eurų laidotuvėms. 102 dienos, per kurias Vytas atsisakė visko, ką mėgo, už vienuolika ALT taškų. Ir skystis, kuris kainuoja mažiau nei savaitgalis sodyboje. Prašau. Neleiskite, kad kitąmet Jūsų medžioklės draugo kėdė būtų tuščia. 👇 https://se-markstrom.com/blogs/news/actualites-klaris-lt P. P. S. Terralis man nemoka. Jie net nežino, kad egzistuoju. Rašau tai 23 valandą, nes 5 ryto išvažiuoju į sodybą ir negaliu užmigti. Rytoj namelyje mane sutiks Darius su naujausiais tyrimų atsakymais užpakalinėje kišenėje. Vyto nebus. Persiųskite tai tam, su kuriuo spalį sėdate prie ugnies. Persiųskite savo medžioklės draugui. Persiųskite broliui. Persiųskite tėvui. Persiųskite tam, su kuriuo dvidešimt aštuonerius metus gėrėte tą patį viskį. Net jei jis metus nėra jo net įsipylęs.

Where the ad sends people

se-markstrom.com

Kasdienė pagalba kepenims

Klaris kepenų detoksikacijos lašai – keturių veikliųjų medžiagų skysta formulė tiems, kurių kepenų fermentų rodikliai vis kyla, o gydytojas gali pasiūlyti tik „mažiau vartokite ir užsukite po pusės metų“. Klinikinėmis dozėmis: NAC