Ad copy

Man buvo 51-eri. Skrandžio mažinimo operacija jau buvo suplanuota kovo 14 dienai, kai dukra ištiesė man telefoną ir pasakė: – Mama, labai tavęs prašau. Prieš darydama tai, ko paskui nebepakeisi, pabandyk šitai bent 14 dienų. 2 900 eurų avansą jau buvau sumokėjusi. Praėjusi psichologo vertinimą. Dietologo konsultaciją. Pokalbį apie tai, ką po operacijos galėsiu valgyti visą likusį gyvenimą - porcijomis po kelis šaukštus. Ir žinot ką? Man net palengvėjo. Po 32 metų bandymų pagaliau susitaikiau su mintimi, kad su manimi kažkas ne taip. Kad yra problema, kurios nei kūnas pats neišspręs, nei valios pastangomis jos neįveiksiu. Operacija turėjo mane „sutvarkyti“, nes atrodė, kad daugiau niekas nebepadės. Net aš pati. Tokiai operacijai nesiryžti būdamas stiprus. Tam pasiryžti sėdint ant virtuvės grindų antradienio vakarą, pusę vienuolikos. Su trupiniais ant megztinio. Ketvirtą kartą tą mėnesį savęs klausiant: kaip aš iki čia nusiritau? Kai sakau, kad „išbandžiau viską“, tai atrodo būtent taip: Kilo.lt - keturis kartus. Du kartus trisdešimties, du - keturiasdešimties. „Dietos Sistema“. „Cambridge“ dieta. 5:2 metodas. „Optavia“. Du kartai su „Noom“. Mitybos specialistė Vilniaus senamiestyje, kuri už 120 eurų per valandą mokė padėti šakutę tarp kąsnių. Pusmetis su „Mounjaro“, po kurio visi numesti 9 kilogramai grįžo atgal vos nutraukus vaistus - dar ir su papildomu pusantro kilogramo priedu. Metus laiko asmeninis treneris šeštą ryto. Kalorijų skaičiavimo programėlės. Makroelementų sekimas. Programėlės, kurios net mano emocijas dėl maisto analizavo. O tarp viso to - tylūs pralaimėjimai, kurių niekas nematė. Savaitės, kai „laikiausi puikiai“ iki ketvirtadienio. Sekmadieniniai šeimos pietūs, kuriuos sau pateisindavau. Traškučiai prie kriauklės, nes valgant stovint kažkodėl neatrodė, kad iš tiesų valgau. Sulaukusi 51-erių spintą jau buvau suskirsčiusi pagal dydžius. Giliai gale kabėjo „tikroji aš“ – drabužiai, kuriuos iš tiesų mylėjau ir į kuriuos trumpam tilpau kokius keturis mėnesius 2018-aisiais. Tada buvo „pereinamasis“ skyrius. O priekyje - tai, ką iš tikrųjų nešiojau kasdien. Dažniausiai juoda. Dažniausiai tampru. Dažniausiai slepianti. Buvau nustojusi fotografuotis. Praėjusią vasarą atostogavome Turkijoje, ir nėra nė vienos nuotraukos, kur būčiau kartu su vyru. Nė vienos. Ir manau, apie tai galvosiu visą likusį gyvenimą. Todėl kai chirurgas pasakė: – Galime jus priimti kovą, aš apsiverkiau iš palengvėjimo. O tada sekmadienio popietę atėjo dukra. Atsisėdo prie virtuvės stalo ir paprašė operaciją atidėti dviem savaitėms. Tik dviem. Ji pasakė vakarais klausanti kažko, kas jai pasirodė svarbu, ir labai norinti, kad prieš operaciją paklausyčiau ir aš. Ji nespaudė. Nemoralizavo. Tiesiog pasakė: – Mama, jei po 14 dienų vis tiek norėsi operacijos, daugiau nė žodžio nebesakysiu. Tik pabandyk. Sutikau todėl, kad ją myliu. Ne todėl, kad tikėjau, jog tai ką nors pakeis. Tą naktį, jau po pirmos, gulėjau lovoje ir įsijungiau 12 minučių garso įrašą. Su ausinėmis. Tamsiuose namuose. Tikėjausi pavartyti akis ir užmigti. Neužmigau. Moteris įraše pasakė kažką, ko šiandien net tiksliai nepacituočiau, bet tie žodžiai pataikė tiesiai ten, kur per 32 metus nebuvo palietusi nė viena dieta. Ji neaiškino, ką valgyti. Neliepė nieko žymėtis. Nesakė, kad esu sugadinta ar kad tiesiog priimu blogus sprendimus. Ji kalbėjo su ta mano dalimi, su kuria pati niekada nebuvau kalbėjusi. Su ta, kuri devintą vakaro atidarydavo spintelę net nepagalvojusi. Su ta, kuri perskaitydama laiškus nepastebėdavo, kaip išvalgo visą pokelio turinį. Su ta dalimi, kuri tyliai valdė visą mano gyvenimą vakarais, kol racionali, protinga, atsakinga moteris, vadovaujanti padaliniui darbe, stovėdavo bejėgė ir nesuprasdavo, kas su ja negerai. Tą vakarą pirmą kartą iš tiesų supratau, kad tris dešimtmečius bandžiau taisyti ne tai, ką reikėjo. Aš savo valgymą laikiau matematika. Kalorijos į vidų, kalorijos lauk. Drausmė. Kontrolė. Planai. Ir visos dietos buvo skirtos tai mano daliai, kuri ir taip puikiai žinojo, ką reikia daryti. Bet ta mano dalis, kuri eidavo valgyti devintą vakaro, nebuvo racionali. Ji net nebūdavo alkana. Tai buvo įprotis. Giliai įsėdęs modelis. Pasąmoninis veiksmas, tiek kartų kartotas, kad veikė savaime - kaip grįžimas namo automobiliu net nepastebint kelio. Tokio dalyko vien valia neįveiksi. Tokį dalyką reikia perrašyti iš naujo. Šito nesupratau nei būdama 25-erių, nei 35-erių, nei 45-erių. Ir niekas man to nepasakė. Nes dietų industrijai nenaudinga, kad žmonės tai suprastų. O aš buvau pasiruošusi mokėti chirurgui, kad tik nereikėtų pažvelgti į tikrąją problemą. Kitą vakarą klausiausi vėl. Ir dar kitą. Penktą dieną pastebėjau, kad po vakarienės praėjau pro spintelę jos net neatidariusi. Ne todėl, kad susilaikiau. Tiesiog pamiršau, kad apskritai norėjau. Devintą dieną vyras paklausė, ar pakeičiau kvepalus. Nebuvau pakeitusi. Man atrodo, jis tiesiog pajuto, kad pirmą kartą per daugelį metų sėdžiu prie stalo be nuolatinio minčių apie maistą ūžesio galvoje. Dvyliktą dieną išsitraukiau tamsiai mėlyną suknelę iš spintos galo. Iš tos „tikrosios aš“ dalies. Ji tiko. Ne idealiai. Bet tiko. Sėdėjau ant lovos krašto su ta suknele ir verkiau. Tik jau visiškai kitaip nei tą vakarą ant virtuvės grindų lapkritį. Tryliktą dieną paskambinau į kliniką ir atšaukiau operaciją. Praradau avansą. Man buvo visiškai nesvarbu. Nuo tada praėjo vienuolika mėnesių. Esu maždaug dviem dydžiais mažesnė. Per visą tą laiką nesilaikiau jokios dietos. Nesvėriau maisto. Nieko nesekiau ir neskaičiavau. Kasdien maždaug 12 minučių pasiklausau įrašo - kartais lovoje, kartais eidama pasivaikščioti. Ir tiek. Nebesu ta moteris, kuri slepiasi nuotraukų gale. Rugsėjį buvau vestuvėse su suknele, kurią rinkausi todėl, kad ji man graži, o ne todėl, kad geriausiai paslepia kūną. Vyras nufotografavo mane prie bažnyčios sienos. Tą nuotrauką vis dar turiu telefone. Kartais pasižiūriu į ją, kai pamirštu, kiek daug pasikeičiau. Pasakoju tai todėl, kad galbūt tu dabar esi ten, kur buvau aš. Gal sėdi ant virtuvės grindų. Gal chirurgo kabinete. Gal automobilyje „Maximos“ aikštelėje ir bandai prisiminti, kada paskutinį kartą gerai jauteisi savo kūne. Prieš imdamasi kažko drastiško, noriu, kad suprastum vieną dalyką. Problema ne tavo valioje. Ne medžiagų apykaitoje. Ne amžiuje. Ne hormonuose. Ir ne tame, kad „per daug myli maistą“. Po visu tuo tiesiog veikia giliai įsišaknijęs modelis, kurio tavęs niekas neišmokė pastebėti. Labai norėčiau, kad kas nors prieš dvidešimt metų būtų man tiesiog padavęs telefoną. Jeigu dabar esi bent panašioje vietoje, kur buvau aš tą lapkritį, prieš užsiregistruodama pas chirurgą, prieš kažką pasirašydama ar prieš dar vieną „nuo pirmadienio“, tiesiog pabandyk tas 14 dienų. Tik tiek. To paties manęs paprašė mano dukra.