Ad copy

ĮSPĖJIMAS toms, kurių mama irgi visą gyvenimą nerimavo: tai, ką laikai paveldėjimu, gali būti visai kas kita! Aš tuo tikėjau dvidešimt metų, kad tai kraujas. Kad mūsų giminės moterys tiesiog tokios, kad man tiesiog nepasisekė su genais ir tas tikėjimas buvo patogus, jis viską paaiškindavo. Jis taip pat reiškė, kad man nėra ko net bandyti, nes jei tai kraujas, tai ką tu su tuo padarysi. Kaip atrodo gyvenimas, kai nusprendei, kad tai amžina? Man trisdešimt septyneri. Dirbu buhaltere, mažoje įmonėje, jau devynerius metus. Kolegos sako, kad esu tvarkinga. Tai tiesa, aš tikrai viską darau laiku, bet niekas nemato, kaip aš išeinu iš namų, kaip užrakinu duris, nulipu tris laiptelius, tada grįžtu ir pačiupinėju rankeną, kartais net du kartus. Ne todėl, kad pamiršau – aš puikiai atsimenu, kad duris užrakinau. Tiesiog kūne lieka toks jausmas, lyg kažkas neužbaigta ir kol nepatikrinu durų rankenos, jis nedingsta. Rytais pabundu jau įsitempusi ir dar prieš žadintuvą. Krūtinėje spaudimas, kurio niekas iš šalies nemato. Dieną viskas juda, o vakare, kai namuose tylu, prasideda minčių ratas. Ir visą laiką fone ta pati eilutė: taip buvo mamai, taip bus ir man. 😔 Ką aš buvau bandžiusi ir kodėl nustojau? Bandžiau kvėpavimo pratimus, kuriuos dariau kasdien penkis mėnesius. Tada magnį, B grupės vitaminus, melisos arbatą prieš miegą. Dar vėliau atsisiunčiau meditacijos programėlę – sumokėta metams į priekį. Panaudota gal septynias savaites. Tada vaikščiojimas vakarais po darbo, nes visur rašo, kad reikia judėti. Buvau ir pas psichologę – penkis kartus. Ji buvo gera specialistė, aš apie ją nieko blogo nepasakysiu. Tačiau kiekvienas iš tų dalykų padėdavo gal dvi savaites, kartais tris. Paskui grįždavo lygiai tie patys nerimastingi rytai. Ir žinote, kas buvo blogiausia? Ne pats grįžimas. Blogiausia buvo mintis, kuri po jo ateidavo – tai aišku, kad nepadėjo, čia juk genai. Praėjusį pavasarį aš tiesiog nustojau bandyti. Ištryniau iš telefono visus priminimus. Ne todėl, kad pasveikau, o todėl, kad nustojau tikėti. Bet kartą per Velykas mama papasakojo tai, ko niekada nebuvo pasakojusi. Balandžio dvidešimtą buvome pas mamą Velykų pietų. Kalbėjome apie senas nuotraukas ir aš pusiau juokais pasakiau, kad mūsų giminėje visos moterys nervingos. Mama nenusijuokė. Ji patylėjo ir pasakė, kad močiutė turėjo priežastį. Jos vaikystėje namuose visada buvo paruoštas krepšys prie durų ir močiutė miegodavo apsirengusi. Aš to nežinojau. Trisdešimt septynerius metus nežinojau. Tada mama pasakė dar vieną dalyką, kurio ji pati tikriausiai net nepastebėjo – kad ji vaikystėje visada stebėdavo močiutės veidą, kad iš jo mokėsi, ar šiandien saugu. Aš važiavau namo ir apie tai galvojau visą kelią. Tą naktį atsibudau apie antrą. Gulėjau ir galvojau apie tą krepšį prie durų ir staiga man kilo mintis, nuo kurios atsisėdau lovoje – močiutė nebuvo nervinga moteris. Močiutė gyveno taip, kaip reikėjo gyventi, kad išgyventų. Mama nepaveldėjo nerimo, ji trisdešimt metų žiūrėjo į moters veidą ir mokėsi budrumo, o aš žiūrėjau į savo mamą. Taigi, aš nesu paveldėjusi jausmo, aš išmokau elgesį! Ir nors tai skamba panašiai, bet skirtumas yra didžiulis, nes „paveldėjau" reiškia, kad tokia esu, o „išmokau" reiškia, kad kažkada to nebuvo. Tą pačią naktį į paieškos laukelį savo telefone įvedžiau ne tai, ką rašydavau visus tuos metus, ne kaip nusiraminti, o ar nerimas gali būti išmoktas. Ir užklydau į pokalbį su žmogumi, kuris su nerimu dirba jau daugiau nei dešimtmetį. Jokių pažadų, jokių stebuklų, ramus, beveik nuobodus aiškinimas. Jis pasakė, kad nerimas gimsta ne ten, kur gyvena valia, todėl valia jo ir neišjungia. Aš perklausiau tą vietą tris kartus. Kas man pagaliau paaiškėjo? Galva yra vienas lygis, kuriame aš mąstau, svarstau, suprantu, kartoju sau, kad durys užrakintos. Ten veikė viskas, ką buvau bandžiusi nerimui suvaldyti – kvėpavimas, dienoraštis, pokalbiai, argumentai. O ta reakcija, kuri mane grąžina prie durų rankenos, gyvena giliau. Ji mano pasąmonėje įsitvirtino seniai ir manęs niekas neklausė, ar aš jos noriu. Ir jai visiškai nesvarbu, ką aš galvoju, nes ji manęs tiesiog negirdi. Todėl kvėpavimo pratimai veikdavo tik dvi savaites, nes jie pasiekdavo paviršių, o šaknis likdavo nepaliesta. Aš nesakau, kad genai čia visai niekuo dėti, to aš nežinau ir nesu specialistė. Bet žinau, kad tarp „tokia gimiau" ir „tai kažkada įsitvirtino" yra didžiulis skirtumas. Pirmas variantas yra nuosprendis, o antras yra tiesiog priežastis. O priežastis reiškia, kad yra ką suprasti. Kas pasikeitė iš tikrųjų? Nemeluosiu, kitą rytą nepabudau kaip naujas žmogus, vis dar būna rytų, kai krūtinėje spaudžia, bet dingo tas antras sluoksnis, kuris visada eidavo po pirmojo. Anksčiau būdavo taip: pirma įtampa, paskui mintis, kad tokia ir liksiu iki mirties. Dabar aš tiesiog žinau, kas vyksta ir kažkodėl nuo to viskas praeina greičiau. Pradėjau vakarais daryti vieną paprastą pratimą, kuris trunka tik minutę. Po mėnesio pastebėjau, kad užmiegu nepersukdama galvoje visos dienos, o birželį nuėjau į koncertą Katedros aikštėje. Stovėjau minioje beveik dvi valandas. Namo grįžau ir tik tada supratau, kad nė karto nepagalvojau, kur yra išėjimas. 🌿 Tai smulkmena, aš žinau, kad tai tik smulkmena, bet tokių vakarų aš nebeplanuodavau jau kelerius metus dėl to pasikartojančio nerimo krūtinėje. Dabar kartais pagalvoju, ką man atėmė ne pats nerimas, o įsitikinimas, kad jis amžinas. Aš dvejus metus atidėliojau kelionę į Italiją. Vis sakiau, kad kitąmet. Atsisakiau pavaduoti vyriausiąją buhalterę, nes bijojau, kad nepatempsiu. Ir daugybę kartų kažkur nuėjau, bet mintimis ten nebuvau. Skaudžiausia, kad aš net nebandžiau ieškoti atsakymo – kam jo ieškoti, jei nusprendei, kad atsakymo nėra. Tas tikėjimas, kad taip ir liksi amžinai nerimaujanti, man kainavo daugiau nei pati įtampa. Kodėl apie tai rašau? Aš nesu specialistė, esu moteris, kuri dvidešimt metų galvojo, kad paveldėjo tai, ką iš tikrųjų tiesiog matė vaikystėje. Ir jei kas nors man tai būtų paaiškinęs anksčiau, būčiau sutaupiusi nemažai metų. 🙏 Jei skaitote tai ir atpažįstate save, prašau, perskaitykite dar šias kelias eilutes. Niekas nežada, kad po vieno vakaro viskas praeis. Taip nebūna, ir atsakingas žmogus to nesakys. Bet yra kitas dalykas, kuris kartais svarbesnis. Jūs pamatysite, kodėl tai kartojasi. O kai suprantate, kodėl kartojasi, dingsta mintis, kad taip bus visą gyvenimą. Būtent ta mintis dažniausiai ir slegia labiausiai. 👉 Vietų skaičius ribotas. Paspauskite žemiau ir rezervuokite savo vietą.