Holistic Harmony Facebook ad: “Kasdienė pagalba kepenų sveikatai”

About this ad

Meta Ad Library ID

4460037854247388

Platforms

Facebook, Instagram, Audience Network, Messenger, WhatsApp and Threads

Relaunches

0

EU reach

337

How we count

Ad text

Mano medžioklės draugas, su kuriuo prasibuvome dvidešimt aštuonerius metus, liepą metė gerti. Iki Vėlinių jo nebebuvo. Prie laužo jį palydėjome mineralinio vandens stiklinėmis. Rašau tai savo terasoje, 23 valandą, naktį prieš sezono atidarymą. Šiemet prie laužavietės medžiotojų namelyje stovės keturios kėdės vietoj penkių. Butelis „Stumbrinės“, kurį jis visada atsiveždavo, taip ir liko neatidarytas. Spalį jis visą savaitgalį prastovėjo ant šaldymo dėžės, ir niekas jo nepalietė. Jis vis dar ten. Jei Jums per penkiasdešimt ir po ilgos dienos mėgstate išgerti taurelę – arba pažįstate tokį vyrą – perskaitykite šitą tekstą iki galo. Žinau, kad ilgas. Žinau, kad telefonas vibruoja. Žinau, kad laukia darbai. Prieš aštuonis mėnesius būčiau išvertęs visą internetą ir kiekvieną laikraštį, kad rasčiau tai, ką tuoj Jums papasakosiu. Vytas Bielskis buvo mano medžioklės draugas dvidešimt aštuonerius metus. Susipažinome medžioklės parodoje Kaune 1996-aisiais. Nuo to rudens kas sezono atidarymą su dar trimis vyrais važiuodavome į namelį Labanoro girioje. Dvidešimt aštuoni spaliai. Tos pačios penkios kėdės prie tos pačios laužavietės. Ta pati tvarka: taurelė – tik tada, kai šautuvai jau užrakinti. Vytas visada atsiveždavo „Stumbrinės“. Tą patį butelį – dvidešimt aštuonerius metus. Praėjusią liepą butelio nebeatvežė. Iki spalio Vytas gulėjo ligoninėje. Praėjusių metų birželio 21 d. jis nuėjo į eilinį profilaktinį patikrinimą. Buvo 59-erių. Jautėsi puikiai. Būdamas 59-erių vyras dar vienas išdorodavo elnią. Pats užtaisydavo šovinius. Tą rytą per pusryčius man sakė, kad eina tik todėl, kad žmona pusę metų kimba prie kojos. Po trijų dienų gydytojas paskambino jam į dirbtuves. ALT – 192. AST – 178. „Vytai, jūsų kepenų fermentai pakilę. Turime pasikalbėti apie alkoholį.“ Tą vakarą Vytas paskambino man iš mašinos. Aš buvau pirmas, kuriam jis pasakė. Ne žmonai. Man. Jis pasakė: „Daktaras liepė mesti. Visiškai. Jokių išimčių. Po trijų mėnesių kartos tyrimus.“ Klausiu: „Ir ką darysi?“ Jis atsakė: „Mesiu, broli. Ką dar galiu?“ Paskambino žmonai. Parvažiavo namo. Visus butelius iš baro spintelės išpylė į virtuvės kriauklę. „Stumbrinę“. Butelį viskio. Butelį konjako, kurį sūnus buvo padovanojęs per Tėvo dieną. Du šešetus „Švyturio“ iš garažo šaldytuvo. Apie tai iš jo žmonos sužinojau tik po kelių mėnesių. Ji sakė, kad viskas baigėsi per valandą. Sakė, kad stovėjo tarpduryje, žiūrėjo ir nežinojo, ką jam pasakyti, todėl nieko nesakė. 102 dienas Vytas nepaėmė nė lašo į burną. Nei per liepos pradžioje mano surengtus šašlykus. Nei per svainio išleistuves į pensiją rugpjūtį. Nei rugsėjį, per priešsezoninį susitikimą namelyje, kai mes keturi degustavome viskį, o Vytas iš viskio stiklinės gėrė kolą be cukraus. Jis nustojo penktadieniais eiti pietauti su vyrais iš dirbtuvių, nes trys iš jų vidurdienį užsisakydavo alaus, o jis nebegalėjo blaivas sėdėti ir žiūrėti. Rugsėjo pradžioje per telefoną man pasakė, kad jaučiasi praradęs dalį savęs. Vartojo margainį. Gydytojas buvo sakęs, kad pabandyti nepakenks. Buteliukas stovėjo ant palangės virš virtuvės kriauklės, šalia multivitaminų ir žuvų taukų, kuriuos nupirko žmona. Kas rytą prieš atidarydamas dirbtuves nueidavo po tris kilometrus. Per tuos tris mėnesius numetė dešimt kilogramų. Nusipirko sulčiaspaudę. Vytas. Su sulčiaspaude. Iki šiol negaliu to įsivaizduoti. Jis padarė absoliučiai viską, ką gydytojas liepė. Kontroliniai tyrimai atėjo rugsėjo 30 d. ALT – 181. Jis atsisakė butelio, penktadienio alaus, trijų švenčių ir dalies savo tapatybės. Devyniasdešimčiai dienų. Jo ALT nukrito vienuolika taškų. Tą pačią popietę jis paskambino man iš mašinos. Poliklinikos aikštelėje mašinoje prasėdėjo keturiasdešimt minučių, kol pajėgė važiuoti namo. Jis pasakė: „Tomai, aš atsisakiau visko. Visko. Ir nepadėjo.“ Sakiau jam, kad reikia laiko. Kad daktaras minėjo šešis mėnesius. Kad tegul vaikšto, tegul spaudžia sultis, tegul nenuleidžia rankų. Kad pasimatysime namelyje po trijų savaičių. Spalio 18-oji. Medžioklės savaitgalis. Mes keturi atvažiavome penktadienį. Vytas – šeštadienį, nes turėjo pusdienį padirbėti dirbtuvėse. Prie namelio jis pasirodė 16 valandą – geltonas. Ne truputį blankus. Geltonas. Tarsi už akių būtų kas markerį įkišęs. Iš pradžių pagalvojau, kad tai namelio apšvietimas. Vakarienės metu jis jau laikėsi už dešiniojo šono po šonkauliu. Nusijuokė. Sakė, kad krovė daiktus į mašiną ir kažką patempė. 23 valandą jis jau buvo susirietęs ant sofos. 2 valandą nakties nuvežiau jį į Utenos priėmimo skyrių. Kiti vyrai važiavo iš paskos Vyto mašina. Priėmė jį 4.15 val. Gydytojas buvo jaunas. Vargu ar trisdešimt penkerių. Pažiūrėjo į Vyto kraujo tyrimus, ir jo veidas pasikeitė taip, kad to nebegaliu ištrinti iš atminties. Bilirubinas – 8,4. ALT – 821. Ūminė kepenų dekompensacija. Vytas pasakė: „Bet aš prieš tris mėnesius mečiau gerti.“ Jaunas gydytojas atsakė: „Žinau, pone Bielski. Man labai gaila.“ Vytas reanimacijoje išgulėjo dešimt parų. Sekmadienį parvažiavau namo, antradienį su jo žmona vėl nuvažiavau į Uteną. Sėdėjome prie jo pakaitomis. Ketvirtadienį atvažiavo ir kiti vyrai. Sužinojau apie kepenis dalykų, kurių niekada nenorėjau žinoti. Sužinojau, kad kai kepenys sustoja, kasdien organizme susidarantys nuodai – daugiausia amoniakas – kaupiasi kraujyje ir pasiekia smegenis. Tai vadinama kepenų encefalopatija. Tai reiškia, kad žmogus, su kuriuo medžiojai dvidešimt aštuonerius metus, nustoja būti savimi. Jis žiūri į tave taip, tarsi bandytų prisiminti, kas tu. Penktą parą Vytas per penkiolika minučių tris kartus paklausė, ar nepamiršau pašerti šuns. Jis neturėjo šuns. Jo šuo nugaišo 2011-aisiais. Slaugytoja paaiškino, kas laša iš lašinės. Sakė, kad tai NAC. NAC – tas pats junginys, kurį naudoja apsinuodijus paracetamoliu. Ji papasakojo, kad jis priverčia kepenis iš naujo gaminti pagrindinį antioksidantą, kuriuo jos pačios apsisaugo – glutationą. Sakė, kad tai vienintelis dalykas, kurį jie turi. Sakė, kad šioje stadijoje jie tikisi bent nupirkti laiko. Nupirko dešimt parų. Septintą parą pradėjo šlubuoti inkstai. Gydytojai užsiminė apie transplantaciją. Paskui kalbėjo, kad jis nebetinka kandidatu, nes per greitai krenta. Paskui apie transplantaciją nustojo kalbėti. Devintą parą pilvas išsipūtė taip, tarsi būtų devintas nėštumo mėnuo. Iš pilvo ertmės išleido 3,8 litro skysčio. Slaugytoja tai pavadino ascitu. Dešimta para. Spalio 27-oji. 5.42 val. Aš buvau laukiamajame koridoriaus gale. Jo žmona vakare paprašė mane ją nuvežti, nes nenorėjo viena grįžti namo, jei kas nutiktų. Įėjo gydytojas, kurio niekada nebuvau matęs. Aš jau žinojau. 8 valandą ryto parvežiau jo žmoną namo. Sulčiaspaudė tebestovėjo ant virtuvės stalviršio. Vaikščiojimo bateliai – prie galinių durų. Margainis – ant palangės virš kriauklės, šalia multivitaminų. Jo „Stumbrinės“ butelis, tas, kurį buvo įsidėjęs į namelį ir taip ir neatidaręs, liko stovėti ten. Kitą savaitgalį nuvažiavau sutvarkyti jo gulto ir butelį palikau ten, kur stovėjo. Jis tebestovi. Laidotuvės buvo lapkričio 8 d. Nešėme jį patys. Penkios kėdės virto keturiomis. Po laidotuvių bandžiau grįžti į normalų gyvenimą. Negalėjau. Nes kaskart atsivertęs telefoną matydavau vyrus iš namelio, vyrus iš dirbtuvių, mano amžiaus vyrus, rašančius medžiotojų grupėse. „Daktaras sako, kepenų fermentai kiek pakilę, gal kas bandėte margainį?“ „Gavau tyrimų atsakymus, nedidelis kepenų suriebėjimas, nieko tokio.“ Ir aš žinojau. Žinojau, kad kai kurie iš jų daro lygiai tą patį, ką darė Vytas. Meta. Valgo sveikai. Vaikšto. Spaudžia sultis. Geria margainį. Ir vis tiek miršta. Negalėjau tiesiog sėdėti ir tylėti. Todėl pradėjau skaityti. Ne todėl, kad norėjau. O todėl, kad jei Vytas atsisakė visko be jokios naudos, o aš neišgelbėsiu nė vieno iš tų vyrų nuo to paties, tai su tuo gyventi negalėsiu. Skaičiau tris savaites iš eilės. Medicinos žurnalus, kuriuos vos suprasdavau. Hepatologijos forumus. Japonijos ir Vokietijos tyrimus. Ir vienas dalykas kartojosi vėl ir vėl – tas, kurio Vytui nepaaiškino nė vienas gydytojas. Vyto rodikliai nejudėjo todėl, kad metimas sustabdo žalą. Bet jis neatstato to, kas jau iššvaistyta. O iššvaistytas buvo glutationas. Glutationas – pagrindinis antioksidantas, kuriuo veikia kepenys. Kiekviena taurelė, kiekvienas vaistas, kiekvienas mėsos gabalas, kiekvienas įkvėpimas prasto oro, kiekvienas ilgas įtemptas laikotarpis darbe – viską neutralizuoja glutationas. Be jo kepenys tiesiog negali dirbti savo darbo. Štai ko Vytui nepasakė nė vienas gydytojas. Po 40-ies organizmas kasmet pagamina maždaug 10 % mažiau glutationo. O šiuolaikinis gyvenimas likutį degina dar greičiau. Perdirbtas maistas, vaistai, darbo stresas – sąrašą galima tęsti. Sulaukę 55-erių dauguma vyrų yra praradę beveik pusę savo gamybos pajėgumo ir apie tai net nenutuokia. Kai 59-erių Vytas atsisėdo prie gydytojo stalo, jo bakas jau riedėjo iš inercijos. Jo kepenis sugadino ne „Stumbrinė“. Jas sugadino tai, kad bake nebeliko pakankamai glutationo, kad tą „Stumbrinę“ saugiai apdorotų. Ta pati taurelė, kurią 35-erių jis atlaikydavo be vargo, 59-erių krito ant kepenų kaip rūgštis. Perskaitykite tai dar kartą. Gėrimas nepasikeitė. Pasikeitė bakas. Ir štai kodėl vien metimas jo neišgelbėjo. Nustojus gerti sustoja degimo greitis. Bet neprisipildo tai, ko jau nebėra. Kai gydytojas liepė mesti, jo bakas jau buvo tuščias. Žala jau ritosi lavina. Sulčiaspaudė, vaikščiojimas, margainis – visa tai tik sulėtina, kaip greitai išleidžiate likutį. Jie neatstato to, ko jau nebėra. Todėl jo skaičiai ir nejudėjo. Jis atsisakė visko, ką mylėjo, kad sulėtintų kraujavimą iš žaizdos, kuri jau seniai buvo viduje. Su ta mintimi keturias dienas prasėdėjau namelyje vienas. Nuvažiavau ten lapkričio pabaigoje, sėdėjau prie laužavietės, priešais ant šaldymo dėžės stovėjo jo „Stumbrinės“ butelis, o aš telefone skaičiau tyrimus, kol išsikrovė baterija. Grįžęs namo paskambinau savo šeimos gydytojai. Ne Vyto. Savo. Moteriai, kuri mane gydo dvylika metų. Ja pasitikiu. Papasakojau visą istoriją. Paklausiau, kas, jos manymu, stovėjo ant Vyto palangės virš kriauklės. Ji atsakė: „Margainis?“ Pasakiau: taip. Ji tarė: „Tomai, margainis apsaugo tas kepenų ląsteles, kurios dar dirba. Bet jis negali padėti ląstelėms, kurios liko be kuro. Jis jas apgaubia. Bet nepripildo.“ Ir pakartojo: Margainis lieka paviršiuje. Jis nieko neatstato. Paklausiau, kodėl niekas Vytui nedavė to, kas iš tikrųjų pripildytų baką. Ji ilgai tylėjo. „Todėl, kad mes neišrašome maisto papildų. O tas, kuris iš tikrųjų atkuria glutationo gamybą, nėra receptinis vaistas.“ Iš jos kabineto pasukau tiesiai į vaistinę. Prie papildų lentynos prastovėjau beveik valandą. Margainis nuo trijų skirtingų gamintojų. Kepenų arbata dėžutėje su lapeliu. Kiaulpienių šaknų kapsulės. Trisdešimties dienų „kepenų valymo“ programa iš septynių buteliukų. Multivitaminai su užrašu „kepenų palaikymui“. Paprastos NAC kapsulės, 12,99 €, pigiausias variantas. Nusipirkau NAC kapsules. Gėriau dvi savaites. Kiti mano tyrimai buvo lygiai tokie patys. Tada vėl pradėjau skaityti. Ir tai, ką radau, privertė tą buteliuką išmesti į šiukšlinę. Sergančios kepenys nesugeba tinkamai pasisavinti kapsulės. Kapsulė turi pereiti būtent per tą organą, kuris ir yra sugedęs, kol veikliosios medžiagos pasiekia kraują. Didžioji dalis to, ką nurijote, taip ir nenukeliauja ten, kur reikia. Mokate 12,99 €, kad nuleistumėte juos į kanalizaciją. Skystis to išvengia. Skystis patenka tiesiai į kraują. Aš dariau teisingą dalyką neteisinga forma. Buvau įsiutęs. Vis dar esu. Maždaug po trijų savaičių, šeštadienio rytą, naršiau feisbuką. Esu uždaroje grupėje, skirtoje vyresniems nei 50 metų medžiotojams. Vienas iš vyrų ten įkėlė ilgą laišką, kurį parašė jo žmona. Jos brolis buvo perėjęs beveik lygiai tą patį, ką ir Vytas. Metė gerti po gydytojo skambučio. Ta pati schema. Skaičiai beveik nejudėjo. Tada jis rado skystą formulę, gerti nenustojo, ir per vienuolika savaičių jo ALT nukrito nuo 174 iki 38. Tą įrašą perskaičiau šešis kartus. Ir ėmiau gilintis į tą formulę. Sužinojau, kad rimtas kepenų palaikymas turi vienu metu atlikti penkis darbus – kitaip jis nevertas Jūsų pinigų. Jis turi atkurti glutationo gamybą pačios ląstelės viduje. Tai – NAC. Tas pats junginys, kurį reanimacijoje pabaigoje leido Vytui į veną. Ne vitaminas. Tikra statybinė medžiaga. Jis turi tiesiogiai grąžinti glutationą į ląstelę – tuo pačiu metu, kai vyksta atkūrimas. Tai – pats L-glutationas. NAC iš naujo paleidžia gamyklą. L-glutationas tuo pačiu metu pripildo lentynas. Jis turi supakuoti ir išvežti riebalus, kurie jau susikaupė kepenų ląstelėse. Tai – cholinas. Cholinas yra kuras išvežimo siurbliui. Be jo riebalai tiesiog stovi vietoje ir kietėja į randinį audinį, kad ir kiek kilogramų numestumėte su sulčiaspaude. Jis turi atverti nutekėjimo kelią, kad kepenų apdoroti nuodai iš tikrųjų paliktų organizmą, o ne suktųsi ratu. Tai – dvi karčios žolės, veikiančios viena po kitos. Artišokų ekstraktas paleidžia tulžies gamybą. Kiaulpienių šaknys atveria paskutinę atkarpą į išorę. Ir visa tai turi būti skysta. Nes sergančios kepenys nesugeba pasisavinti kapsulės. Penki dalykai. Visi penki. Vienu metu. Skysta forma. Peržiūrėjau kiekvieną buteliuką, kurį kada nors buvau pirkęs vaistinėje. Nė vienas nedarė visų penkių. Dauguma darė vieną. Brangūs – du. Nė vienas nebuvo skystas. Vienintelė formulė, kurią radau ir kuri atlieka visus penkis darbus – Klaris kepenų detokso lašai. Skystis su lašintuvu. Keli lašai po liežuviu kartą per dieną, iš ryto. O Terralis dar suteikia 30 dienų pinigų grąžinimo garantiją, susietą su tikrais Jūsų tyrimų rezultatais. Jei rodikliai nepagerėja, atgaunate kiekvieną centą, be jokių klausimų. Vos neatsisakiau užsakyti. Po visko. Po tos vaistinės lentynos. Po margainio ant Vyto palangės. Po to, kai savo akimis mačiau, kas nutiko vyrui, kuris viską darė teisingai. Bet mums keturiems, kurie šiemet susirinksime prie laužo, jau per 55-erius. Du iš mūsų vis dar geria taip, kaip gėrė Vytas. O mano jaunesnis brolis Darius, 54-erių, vasarį grįžo iš patikros su ALT 174 ir tuo pačiu pokalbiu, kurį girdėjo Vytas. „Turite nustoti. Visiškai. Po trijų mėnesių pakartosime tyrimus.“ Užsisakiau šešis buteliukus. Vieną Dariui. Vieną sau. Tris vyrams iš namelio. Vieną Vyto broliui, kuris gyvena užsienyje. Dariui buteliuką išsiunčiau nieko neklausęs. Pridėjau raštelį: „Lašink kas rytą. Rimtai, tiesiog daryk.“ Darius gerti nenustojo. Jis užsispyręs lygiai taip pat, kaip buvo užsispyręs Vytas. Bet lašus kas rytą po liežuviu lašino. Mitybos nepakeitė. Vaikščioti nepradėjo. Jo kontroliniai tyrimai atėjo prieš penkias savaites. ALT – 41. Nuo 174. Per dešimt savaičių. Nemetęs gerti. Nepakeitęs savo gyvenime nieko, išskyrus kelis lašus kiekvieną rytą. Jis paskambino man iš mašinos stovėjimo aikštelėje. Mano jaunesnis brolis. 54-erių. Jis pasakė: „Tomai, man atrodo, Vytas mirė todėl, kad niekas jam apie tai nepasakė.“ Turėjau padėti ragelį. Ir tas svainis iš feisbuko. 56-erių. ALT nuo 174 iki 38 per vienuolika savaičių. Jis irgi gerti nenustojo. Mano bičiulis Mindaugas iš namelio. 58-eri. Per paskutinę patikrą – ribinis kepenų suriebėjimas. Pradėjo vartoti prieš aštuonias savaites. Sako, kad bukas skausmas po dešiniuoju šonkauliu, kurį jautė dvejus metus ir apie kurį gydytojas sakė „tikriausiai niekis“, dingo. Sako, kad ir popietinis nuovargis apie 14 valandą dingo. Dabar juos vartoja Vyto žmona. Vartoja dvi Vyto seserys. Vyrai dirbtuvėse perduoda vieni kitiems. Aš ne gydytojas. Ne mokslininkas. Esu 57-erių vyras, turintis nedidelę metalo apdirbimo dirbtuvę Vidurio Lietuvoje ir spalį be jokios priežasties praradęs geriausią draugą. Iš to negaunu nė cento. Su įmone manęs niekas nesieja. Rašau tai 23 valandą terasoje naktį prieš sezono atidarymą, nes po aštuonių valandų jau būsime namelyje, kėdžių vėl bus keturios, ir aš negaliu liautis galvojęs apie savo brolį Darių – ar jis nebūtų buvęs kita tuščia kėdė, jei tas buteliukas nebūtų pasiekęs jo laiku. Štai ką žinau, nes mačiau savo akimis. Metimas sustabdo žalą. Bet neatstato to, kas jau iššvaistyta. Margainis apsaugo dar veikiančias ląsteles. Bet nepripildo bako, iš kurio tos ląstelės semiasi jėgų. Sergančios kepenys nepasisavina kapsulės. Skystis to kelio išvengia visiškai. Vytas 102 dienas atsisakinėjo visko, ką mylėjo, ir tai jo neišgelbėjo, nes niekas jam nepasakė, kas iš tikrųjų sugedę. Norėčiau, kad kas nors mums tai būtų pasakęs iki praėjusių metų birželio 21-osios. Iki tos patikros. Iki išpiltų butelių virtuvės kriauklėje. Iki 102 dienų mineralinio vandens viskio stiklinėje. Iki spalio 27-osios, 5.42 val. Ne apsaugoti. Atkurti. Būtent ši mintis man galiausiai viską sudėliojo į vietas. Perskaitykite tą puslapį. Ne dėl manęs. Dėl to, kas liktų po Jūsų. 👇 https://se-markstrom.com/blogs/news/actualites-klaris-lt Vytas prie laužo mėgdavo sakyti: „Skambinto varpo nebeatskambinsi, bet gali nustoti skambinti.“ Jūs galite nustoti skambinti. Tomas Vaškevičius, 57 m. Vidurio Lietuva P. S. „Stumbrinė“ tebestovi ant šaldymo dėžės namelyje. Nė vienas iš mūsų nepajėgia jos atidaryti. Ir nė vienas nepajėgia išmesti. Iki sezono atidarymo liko aštuonios valandos, mes keturi susėsime prie laužavietės, penkta kėdė bus tuščia, ir pildami pirmą stiklinę mineralinio vandens ištarsime jo vardą. Dešimt parų reanimacijoje. 4 200 eurų laidotuvėms. 102 dienos, per kurias Vytas atsisakė visko, ką mylėjo, dėl vienuolikos ALT taškų. Ir skystis, kainuojantis mažiau nei savaitgalis medžioklės namelyje. Prašau. Nepalikite kitąmet tuščios savo medžioklės draugo kėdės. 👇 https://se-markstrom.com/blogs/news/actualites-klaris-lt P. P. S. Aš nedirbu Terralis. Jie net nežino, kad egzistuoju. Rašau tai 23 valandą, nes 5 valandą ryto išvažiuoju į namelį ir negaliu užmigti. Darius rytoj mane pasitiks prie namelio su naujausiais tyrimų atsakymais kišenėje. Vyto ten nebus. Persiųskite tai tam, su kuriuo spalį sėdite prie laužo. Persiųskite savo medžioklės draugui. Broliui. Tėvui. Tam vyrui, su kuriuo dvidešimt aštuonerius metus gėrėte tą pačią taurelę. Net jei jis jos nepakėlė jau metus.

Where the ad sends people

se-markstrom.com

Kasdienė pagalba kepenų sveikatai

Markström