Ad copy

Jeigu prieš dešimt ar penkiolika metų būtumėte paklausę atsitiktinio praeivio gatvėje, su kuo jam pirmiausia asocijuojasi žodis „kreatinas“, greičiausiai būtumėte išgirdę labai panašų atsakymą. Vieniems prieš akis iškiltų kultūristai, keliantys milžiniškus svorius sporto salėje, kiti prisimintų plastikinius papildų indelius ar baltyminius kokteilius, o dar kiti tiesiog numotų ranka manydami, kad tai dar vienas produktas, skirtas tik sportuojantiems žmonėms. Toks įvaizdis per kelis dešimtmečius tapo toks stiprus, kad beveik pamiršome vieną labai paprastą faktą – kreatinas niekada nebuvo sukurtas sporto salei. Jis neegzistuoja todėl, kad žmogus nusprendė tapti stipresnis. Jis atsirado gerokai anksčiau negu buvo išrastos štangos, sporto klubai ar net pati sporto medicina. Tai molekulė, kuri milijonus metų buvo neatsiejama žmogaus biologijos dalis ir kuri šią akimirką yra kiekvieno iš mūsų organizme, nepriklausomai nuo to, ar kada nors gyvenime vartojome maisto papildus. Būtent todėl mane visuomet stebina, kaip lengvai tam tikras medžiagas priskiriame vienai siaurai sričiai, tarsi jų paskirtis apsiribotų tik tuo, kaip jas pirmą kartą pristatė reklama. Juk jeigu šiandien paklaustume biologo, kokia yra pagrindinė kreatino funkcija organizme, jis greičiausiai nė nepradėtų kalbėti apie sportą. Pirmiausia jis kalbėtų apie energiją. Apie ląsteles. Apie ATP – molekulę, kuri kiekvieną sekundę leidžia plakti mūsų širdžiai, kvėpuoti plaučiams, susitraukti raumenims ir perduoti milijardus nervinių impulsų smegenyse. Kitaip tariant, kreatino istorija prasideda ne ten, kur baigiasi treniruotė. Ji prasideda pačioje gyvybėje. Galbūt todėl pastaraisiais metais vis daugiau mokslininkų, dirbančių visai ne sporto medicinos srityje, pradėjo užduoti klausimus, kurie iš pirmo žvilgsnio skamba netikėtai. Tarp jų atsirado neurologai, tiriantys neurodegeneracines ligas, gerontologai, besidomintys sveiku senėjimu, o visai neseniai prie jų prisijungė ir psichiatrai. Iš pradžių tai atrodė keista. Ką bendro gali turėti kreatinas ir depresija? Juk dešimtmečius buvo kalbama apie serotoniną, dopaminą, noradrenaliną, psichoterapiją, traumas, stresą ar hormonų pokyčius. Atrodė, kad depresijos biologijoje jau beveik viskas ištyrinėta. Tačiau kuo giliau mokslininkai pradėjo nagrinėti žmogaus smegenų metabolizmą, tuo dažniau jų dėmesys nukrypdavo ne į neuromediatorius, o į daug fundamentalesnį klausimą – iš kur smegenų ląstelės apskritai gauna energiją ir kas atsitinka tada, kai ši sistema pradeda veikti ne taip efektyviai. Šis klausimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti pernelyg techninis, tačiau iš tiesų jis yra nepaprastai žmogiškas. Mes dažnai galvojame apie energiją kaip apie jausmą. Sakome, kad šiandien neturime jėgų, kad esame išsekę arba kad po gero poilsio energijos vėl atsirado. Tačiau biologijoje energija nėra metafora. Ji yra labai konkreti molekulė, kuri kiekvienoje mūsų ląstelėje gimsta ir sunaudojama tūkstančius kartų per dieną. Smegenys, nors sudaro vos nedidelę viso kūno masės dalį, ramybės būsenoje sunaudoja maždaug penktadalį visos organizmo energijos. Kiekviena mintis, kiekvienas prisiminimas, kiekviena emocija, kiekvienas žodis, kurį dabar skaitote, kiekvienas vaizdas, kurį jūsų smegenys interpretuoja, kainuoja energiją. Ir ne simboliškai. Tiesiogine biologine prasme. Būtent ši mintis paskatino Kanados mokslininkų grupę pažvelgti į iki šiol atliktus klinikinius tyrimus visai kitu kampu. Jie neklausė, ar kreatinas yra naujas vaistas nuo depresijos. Toks klausimas būtų buvęs pernelyg paprastas. Vietoje to jie pabandė išsiaiškinti, ar papildomas kreatino kiekis galėtų bent daliai žmonių prisidėti prie jau taikomo gydymo, jeigu paaiškėtų, kad tam tikrais atvejais smegenų energijos metabolizmas iš tiesų vaidina didesnį vaidmenį, negu iki šiol manėme. Rezultatai buvo paskelbti moksliniame žurnale Brain Medicine, tačiau, mano nuomone, įdomiausia šio darbo dalis slypi ne pačiuose skaičiuose, o mokslininkų atsargume. Jie išanalizavo penkis atsitiktinių imčių klinikinius tyrimus, kuriuose kreatinas buvo vartojamas kartu su įprastais depresijos gydymo metodais. Dviejuose tyrimuose buvo pastebėta palanki tendencija – viename moterims, kurios kartu su antidepresantu escitalopramu kasdien vartojo penkis gramus kreatino, depresijos simptomai mažėjo sparčiau nei kontrolinėje grupėje, kitame teigiamų rezultatų pastebėta kreatiną derinant su kognityvine elgesio terapija. Tačiau likusiuose tyrimuose toks poveikis nebuvo patvirtintas. Tyrimai, kuriuose dalyvavo paauglės merginos, statistiškai reikšmingo skirtumo neparodė, o panašus rezultatas gautas ir tiriant žmones, sergančius bipoline depresija. Kitaip tariant, mokslinis paveikslas pasirodė kur kas sudėtingesnis, negu dažnai mėgsta pateikti naujienų portalų antraštės. Ir būtent čia prasideda tai, kas mane moksle žavi labiausiai. Tikras mokslas retai pateikia kategoriškus atsakymus. Jis dažniau pateikia geresnius klausimus. Pagrindinis šio darbo autorius labai tiksliai pasakė, kad gauti rezultatai nėra verdiktas ir nėra pagrindas keisti klinikinę praktiką. Jie veikiau primena signalą, rodantį, kad tam tikra kryptis gali būti verta daug didesnių ir geriau suplanuotų tyrimų. Mano manymu, toks sakinys vertas kur kas daugiau pasitikėjimo negu garsūs pažadai apie stebuklingą naują atradimą, nes būtent abejonė dažniausiai ir yra tikro mokslo pradžia. Galbūt po penkerių ar dešimties metų paaiškės, kad kreatinas depresijos gydyme atlieka tik labai nedidelį vaidmenį. Galbūt paaiškės, kad jis naudingas tik tam tikrai žmonių grupei, kurios smegenų energijos metabolizmas skiriasi nuo kitų. O gal mokslas nueis visai kita kryptimi ir atras, kad svarbiausia buvo ne pats kreatinas, o mūsų supratimas apie tai, jog žmogaus emocijos negali būti atskirtos nuo biologijos, o biologija – nuo energijos. Tačiau nepriklausomai nuo to, kokie bus būsimi atsakymai, man atrodo, kad pati ši istorija jau šiandien primena vieną labai svarbią pamoką – kartais labiausiai nustebina ne naujos molekulės, o senos, kurias buvome pernelyg greitai nusprendę suprasti iki galo. Daugiau apie produktą: https://soulelhealth.com/lt/product/kreatinas-milteliais/