Psichologijos mokymų centras Facebook ad: “PSICHOSOMATIKA I DALIS: LIGOS, KURIOS PRASIDEDA GALVOJE”

About this ad

Meta Ad Library ID

3937358976568519

Platforms

Facebook, Instagram, Audience Network, Messenger and Threads

Relaunches

1

EU reach

34,552

Niche

Supplements & Wellness

How we count

Ad text

Kiekvieną rytą atidarydavau spintelę, pilną vaistų - kol vieną dieną supratau, kad nė vienas negydo priežasties. Ne todėl, kad negėriau. Gėriau. Tiksliai. Pagal laikrodį. Mano vardas Rasa. Man 47. Dirbu buhaltere. Ir mano vonios spintelė atrodė kaip mažas vaistinės skyrius. Omeprazolis - skrandžiui. Kad rytą galėčiau nuryti kavą be to akmens po krūtine. Bromazepamas - kad naktį užmigčiau, kai širdis plaka lyg būčiau ką tik bėgusi. Antidepresantai - trečios rūšies per dvejus metus. Pirmas nieko. Antras - svoris ir tuštuma. Trečias šiek tiek ramiau galvoje, bet kūnas vis tiek. Magnis. Vitaminas D. Probiotikai. Žolelės nuo nerimo. Aš turėjau visko. Ir vis tiek kiekvieną rytą - ta pati įtampa pečiuose, tas pats mazgas skrandyje. Ilgą laiką galvojau: reikia tik teisingo derinio. Teisingos dozės. Dar vieno recepto. Eidavau pas gydytoją ir prašydavau: „Gal pakeiskim. Gal padidinkim." Ji keisdavo. Kurį laiką atrodydavo geriau. Paskui grįždavo. Visada grįždavo. Ir tarp receptų buvo visa kita. Naktimis googlindavau „geriausias antidepresantas nuo nerimo", „kaip nustoti gerti omeprazolį", „ar bromazepamas priklausomybė". Skaitydavau forumus iki antros nakties. Vienas rašo - man padėjo šitas. Kitas - man tas pats vaistas viską pablogino. Draugės patarimai: „Pabandyk magnį." „Gerk daugiau vandens." „Gal tau reikia atostogų." Kolegė: „Tu tiesiog per daug dirbi, atsipalaiduok." Atsipalaiduok. Lyg aš tyčia laikyčiau tą įtampą pečiuose. Kiekvieną naują dalyką bandydavau su ta pačia mažute viltimi. Ir kiekvieną kartą - po savaitės ar dviejų - ta viltis tyliai užgesdavo. Vieną sekmadienio rytą stovėjau prieš tą spintelę ilgiau nei paprastai. Žiūrėjau į visas tas pakuotes - pusiau tuščias, pusiau pilnas, viena pasibaigusio galiojimo. Ir man kilo mintis, kurios bijojau daugiau nei simptomų. O kas, jei nė vienas iš jų iš viso negydo to, kas iš tikrųjų negerai? Nes visi jie darė tą patį. Omeprazolis mažino rūgštį - bet ne tai, kodėl skrandis įsitempdavo. Raminamieji leido pratempti dieną - bet rytoj vėl reikėdavo. Antidepresantai lietė galvą - bet ne tą įtampą, kuri gyveno tarp menčių. Aš gydžiau pasekmę. Kiekvieną kartą. Skirtinga tabletė tam pačiam simptomui. O priežastis liko neliesta. Tą supratimą pajutau fiziškai - lyg kažkas nusileido į skrandį. Nes jei tai tiesa, tada aš galiu gerti tabletes iki pensijos ir niekada nepajusti, kaip tai - pabusti be to mazgo. Tą vakarą negalėjau nuraminti minčių. Sėdėjau virtuvėje, 22:40, telefonas rankoje. Ir vietoj to, kad ieškočiau „geriausio antidepresanto" ar „kaip nustoti gerti omeprazolį", parašiau kai ką kito. „Kodėl vaistai nuima simptomą, bet jis vis grįžta." Ir pirmą kartą radau paaiškinimą, kuris nebuvo apie dozę. Kažkas rašė paprastą dalyką: raminamieji ir rūgštį mažinantys sprendžia tik pasekmę - ne nuolatinį stresą, kuris tą pasekmę gamina. Skaičiau tai tris kartus. Nes tai buvo taip akivaizdu, kad net skaudėjo. Aš dvejus metus taisiau garso signalą, o ne tai, kas signalizavo. Bet žinoti - dar nereiškia žinoti, ką daryti. Aš nemokėjau „nustoti stresuoti". Kas moka? „Atsipalaiduok." „Pailsėk." „Mažiau jaudinkis." Girdėjau tai tūkstantį kartų. Tai ne patarimas. Tai pasityčiojimas žmogui, kurio kūnas nebeklauso. Man reikėjo ne dar vieno „nusiramink". Man reikėjo, kad kažkas paaiškintų, kas vyksta kūne - ir parodytų, ką konkrečiai daryti, kai pradeda plakti širdis. Tą man pasakė kolegė. Ne draugė - tiesiog moteris iš gretimo kabineto, kuri matydavo, kaip per pietus geriu tabletes. Ji tyliai pasakė: „Aš irgi buvau ten. Vaistai laikė mane paviršiuje. Bet man padėjo ne dar viena tabletė. O kursas su psichologu - apie kūną ir nervų sistemą. Išmokau, ką daryti, kai kūnas įsitempia. Nebe visą laiką griebiuosi vaistų." Aš iš pradžių atmečiau. Dar vienas kursas. Dar vienas pažadas. Bet mintis apie tą spintelę nepaleido. Kitą dieną pažiūrėjau platformą. Psichologijos mokymai. Psichosomatikos kursas. Licencijuotas psichologas. Ne dviejų valandų seminaras. Ne motyvacinė paskaita. Pilnas kelias - savo tempu, namuose. Prisiregistravau ne su viltimi. Su nuovargiu, kuris tiesiog nebenorėjo dar vieno recepto. Pirmomis dienomis nieko stebuklingo. Bet buvo kai kas, ko vaistai man niekada nedavė. Paaiškinimas. Kodėl ilgas budėjimo režimas - darbas, atsakomybė, nuolatinė įtampa - laiko nervų sistemą „parengtyje", net kai pavojaus nėra. Kodėl skrandis įsitempia prieš tai, kai aš pati suprantu, kad nerimauju. Kodėl tabletė nuima bangą, bet ne vandenyną po ja. Ir svarbiausia - ką daryti tą akimirką, kai kūnas pradeda kilti. Ne abstrakčiai. Konkrečiai. Kur pajusti įtampą. Kaip sulėtinti tą vieną kūno reakciją per kelias minutes. Ką pastebėti prieš, o ne po. Pirmą kartą nejaučiau, kad esu palikta viena su savo simptomu ir dėžute tablečių. Turėjau ką daryti. Po kelių savaičių pastebėjau mažą dalyką. Vieną rytą atsikėliau ir nesugriebiau bromazepamo automatiškai. Ne todėl, kad uždraudžiau sau. O todėl, kad tą naktį pirmą kartą per ilgai užmigau be jo. Nesakau, kad viskas dingo. Skrandis vis dar kartais primena apie save. Bet spintelė nebe pirmas dalykas, į kurį einu. Nes dabar žinau, ką kūnas bando pasakyti - ir turiu, ką atsakyti. Noriu būti aiški. Aš neatsisakiau vaistų savavališkai. Kur reikėjo - tęsiau, tariausi su gydytoju. Kursas nebuvo „vietoj medicinos". Jis buvo tai, ko medicina man niekada nedavė - darbas su priežastimi, ne tik su pasekme. Jei tu skaitai tai ir tavo spintelė atrodo kaip mano jei kiekvieną rytą pradedi nuo tabletės, kad tiesiog funkcionuotum noriu pasakyti vieną dalyką. Gal problema ne ta, kad dar neradai teisingos dozės. Gal problema ta, kad niekas tavęs neišmokė dirbti su tuo, ko jokia tabletė nepasiekia - su kūnu, kuris per ilgai buvo įtampoje. Aš tai radau per online psichosomatikos kursą su psichologu. Ne stebuklas. Paaiškinimas ir įrankiai. Jei nori pažiūrėti - tai psichologijos mokymų platformoje. Pilnas kursas, savo tempu, namuose. Ne dėl to, kad pažadu, jog viskas dings. O dėl to, kad pirmą kartą per dvejus metus aš atidariau tą spintelę - ir uždariau, nieko iš jos nepaėmusi.

Where the ad sends people

psichologijosmokymai.com

PSICHOSOMATIKA I DALIS: LIGOS, KURIOS PRASIDEDA GALVOJE

Visos ligos pirmiausia prasideda galvoje. Nors šią mintį būtų galima nuleisti juokais, visgi – mūsų kūnas ir emocijos yra glaudžiai susijusios.