Psichologijos mokymų centras Facebook ad: “PSICHOSOMATIKA I DALIS: LIGOS, KURIOS PRASIDEDA GALVOJE”

About this ad

Meta Ad Library ID

1387044113320847

Platforms

Facebook, Instagram, Audience Network, Messenger and Threads

Relaunches

0

EU reach

20,944

Niche

Supplements & Wellness

How we count

Ad text

Trys gastroenterologai. Endoskopija. Ligoninė. „Viskas normoje." O aš vis tiek negalėjau ramiai pavalgyti. Mano vardas Tomas. Man 44. Dirbu statybų darbų vadovu. Nesu iš tų, kurie eina pas gydytojus dėl smulkmenų. Bet tai nebuvo smulkmena. Prasidėjo nuo skrandžio. Po valgio - pilnumas, spaudimas, lyg akmuo. Kartais negalėdavau normaliai atsiraugėti, ir dėl to darėsi dar blogiau. Paskui - pykinimas ryte. Baimė valgyti prieš svarbų susitikimą. Nuėjau pas šeimos gydytoją. Ji nusiuntė pas gastroenterologą. Tyrimai. Kraujas. Echoskopija. „Viskas gerai." Nepatikėjau. Nuėjau pas kitą. Privatų. Endoskopija. Nemalonu, bet padariau. „Stemplė, skrandis - viskas normoje." Trečias gastroenterologas. Dar tyrimai. Dar sąskaitos. Tas pats atsakymas. Organai tvarkoje. Žmogus - ne. Aš pradėjau jaustis kvailai. Sėdi prieš gydytoją, kuris sako, kad viskas gerai, o tu nori pasakyti: tai kodėl aš negaliu normaliai gyventi? Bet nutyli. Nes atrodo, kad skundiesi be reikalo. Vienas gydytojas galiausiai pasakė tai, ko labiausiai nenorėjau girdėti. „Gal jums vertėtų kreiptis į psichikos sveikatos specialistus." Man tai nuskambėjo kaip pliaukštelėjimas. Tai tu sakai, kad aš išsigalvoju? Kad tai „iš galvos"? Aš - vyras, kuris valdo objektus, sprendžia problemas, laiko viską ant pečių. O tu man siūlai eiti verkti pas psichologą? Atmečiau tai iškart. Ir dar pusę metų kentėjau tyliai. Valgydavau mažiau. Vengdavau susitikimų prie pietų. Pamiršau, kada paskutinį kartą ramiai sėdėjau restorane su draugais. Gyvenimas tyliai susitraukė iki „kaip pratempti dieną". Bandžiau spręsti taip, kaip moku - pats. Nusipirkau probiotikų. Skaičiau apie FODMAP dietą, savaitę valgiau tik ryžius ir vištieną. Googlindavau „spaudimas skrandyje po valgio", „negaliu atsiraugėti priežastys", perskaitydavau visą sąrašą baisiausių diagnozių ir dar labiau įsitempdavau. Draugas sakė: „Numesk kelis kilus." Kitas: „Nustok gerti kavą." Žmona: „Gal tiesiog per daug dirbi." Visi turėjo patarimą. Nė vienas nepataikė. Nes niekas - net aš pats - nesuprato, kad problema ne tame, ką valgau. O tame, kaip mano kūnas gyvena nuolatinėje įtampoje. Vieną vakarą, apie 23:00, sėdėjau prie kompiuterio ir įvedžiau ne „geras gastroenterologas". Įvedžiau: „skrandis, visi tyrimai geri, o simptomai lieka". Ir radau kai ką, ko man nė vienas gydytojas taip aiškiai nebuvo pasakęs. Stresas - ne „nuotaika". Jis išgyvenamas kūne. Fiziškai. Kai nervų sistema per ilgai laikoma „parengtyje" - kova arba bėk režime - virškinimas sutrinka pirmas. Ne todėl, kad organas serga. O todėl, kad kūnas nuolat pasiruošęs pavojui, kurio nėra. Skaičiau ir jaučiau, kaip kažkas susidėlioja. Aš dešimt metų dirbau režimu „viskas ant manęs". Terminai. Atsakomybė. Naktys, kai negalėdavau atsijungti. Kūnas neišprotėjo. Jis tiesiog per ilgai buvo įtampoje. Bet žinoti priežastį - dar ne sprendimas. Aš nemokėjau „nesistresuoti". Ir tikrai nesiruošiau sėdėti ratelyje ir dalintis jausmais. Tada bendradarbis - inžinierius, rimtas žmogus, ne koks entuziastas - netikėtai prasitarė, kad jam padėjo psichosomatikos kursas. „Ne pokalbiai apie vaikystę," - pasakė. - „Konkrečiai apie tai, kaip stresas laikosi kūne ir ką su tuo daryti. Psichologas. Online. Padariau vakarais po darbo." Būtent tai - „konkrečiai" ir „online" - mane užkabino. Ne grupė. Ne verkšlenimas. Struktūra. Pažiūrėjau platformą. Psichologijos mokymai. Psichosomatikos kursas. Licencijuotas psichologas. Ne dviejų valandų motyvacinis seminaras. Pilnas kelias, savo tempu. Prisiregistravau be entuziazmo. Bet ir be ko kito, ką dar bandyti. Pirmos savaitės - jokių stebuklų. Bet pirmą kartą kažkas paaiškino mano kūną klinikiškai, ne miglotai. Kodėl skrandis susitraukia prieš įtemptą pokalbį, dar prieš man suvokiant, kad įsitempiau. Kaip nervų sistema veikia virškinimą. Ir - svarbiausia man - ką konkrečiai daryti tą akimirką, kai kūnas kyla. Ne „nusiramink". O konkretus veiksmas per kelias minutes. Kur pajusti signalą. Kaip nutraukti tą fizinę reakciją anksčiau, nei ji virsta banga. Man tai skambėjo kaip inžinerija, ne kaip terapija. O inžinerija aš pasitikiu. Po kelių savaičių pastebėjau smulkmeną. Suvalgiau pietus prieš susitikimą - ir nebuvo to akmens. Ne kiekvieną kartą. Bet buvo. Nesakau, kad viskas dingo. Bet pirmą kartą per pusantrų metų pajutau, kad tai - ne visam gyvenimui. Kad aš ne palūžęs. Aš tiesiog per ilgai buvau įtampoje, ir niekas neparodė, kaip iš jos išeiti. Ir dar viena. Aš nustojau jaustis kvailas dėl to, kad gydytojai „nieko nerado". Jie ir negalėjo rasti. Jie ieškojo ligos organe. O problema buvo ne organe. Nervų sistemoje. Jei tu skaitai tai ir atpažįsti save jeigu praėjai gydytojus, tyrimus, girdėjai „viskas normoje", bet kūnas vis tiek neleidžia ramiai gyventi noriu pasakyti aiškiai. Tai nereiškia, kad išsigalvoji. Tavo simptomai tikri. Skausmas tikras. Tik gal priežastis ne ten, kur visi žiūrėjo. Aš tai radau per online psichosomatikos kursą su psichologu. Ne vietoj medicinos - pirma pasitikrink, tai svarbu. Bet kai medicina sako „viskas gerai", o tau - ne, tai gali būti trūkstama dalis. Jei nori pažiūrėti - tai psichologijos mokymų platformoje. Pilnas kursas, savo tempu, po darbo, namuose. Aš neturiu ko tau pažadėti, išskyrus vieną dalyką. Pirmą kartą per ilgą laiką aš vėl ramiai pavalgiau su draugais - ir negalvojau apie savo skrandį nė karto.

Where the ad sends people

psichologijosmokymai.com

PSICHOSOMATIKA I DALIS: LIGOS, KURIOS PRASIDEDA GALVOJE

Visos ligos pirmiausia prasideda galvoje. Nors šią mintį būtų galima nuleisti juokais, visgi – mūsų kūnas ir emocijos yra glaudžiai susijusios.