Psichologijos mokymų centras Facebook ad: “Diagnozė yra. Plano nėra.”

About this ad

Meta Ad Library ID

1591641352515433

Platforms

Facebook, Instagram, Audience Network and Threads

Relaunches

0

EU reach

72

Niche

Supplements & Wellness

How we count

Ad text

📊 9 iš 10 žmonių, kurių kepenyse kaupiasi riebalai, apie tai nežino. Ne todėl, kad yra neatidūs. Aš buvau viena iš jų. Ir iki šiol pykstu ant savęs, kad prireikė dvejų metų. Man 47. Niekada nieko neskaudėjo. Nė karto. Svoris buvo beveik toks pat kaip prieš penkerius metus. Gal du kilogramai daugiau, gal trys. Nieko tokio. 👖 Tik kelnės ėmė spausti per pilvą. Tos pačios kelnės, kurios pernai užsisegdavo laisvai. 😴 Ir po pietų, apie trečią, mane apimdavo toks mieguistumas, kad kava jau nebepadėdavo. Vakarais, po sotesnės vakarienės, likdavo sunkumas. Ne skausmas. Tiesiog jausmas, kad kažkas viduje pilna. Aš tai laikiau amžiumi. Visos pažįstamos taip sakė. Po keturiasdešimties visoms taip. 🩸 Prieš dvejus metus pasidariau įprastą kraujo tyrimą. Pati, savo iniciatyva, nes jau seniai nebuvau tikrinusi. Viskas buvo gerai. Beveik. Vienoje eilutėje skaičius truputį viršijo normą. ALT, 41. Normoje iki 35. 🩺 Gydytoja pažiūrėjo, patylėjo porą sekundžių ir pasakė: „truputį pakilę, stebėkim". Vizitas truko gal dešimt minučių. Iš jų aštuonias mes kalbėjome apie visai kitus dalykus. Ir aš išėjau su žodžiais. Ne su užduotimi. Namuose atsisėdau prie stalo ir supratau, kad nežinau, ką man daryti toliau, ar čia kažkas rimta ar ne. ❓ Ką stebėti? Kaip dažnai? Nuo kada aišku, kad blogėja? Ji buvo pasakiusi, kad jei skaudės dešinį šoną arba pagels oda, tada būtinai ateiti. Tai aš ir laukiau. Nieko neskaudėjo. Vadinasi, viskas gerai. 🌙 Pirmą kartą rimtai išsigandau vienuoliktą vakaro, gruodžio mėn.. Vaikai jau miegojo. Aš sėdėjau virtuvėje su telefonu ir pradėjau naršyti „padidėję kepenų fermentai". Žinoma, atsidūriau ten, kur visai nenorėjau. Uždariau telefoną. Nuėjau miegoti. Ir dvi savaites apie tai negalvojau. Taip ir gyvenau. Kartais prisimindavau, išsigąsdavau, paskui mintys nuslopdavo. Nes nebuvo ką su tuo daryti. 💊 Per tuos dvejus metus aš padariau daug. Vaistinėje prie papildų lentynos stovėjau gal dešimt minučių. Nesupratau, kuo vienas skiriasi nuo kito, tai paėmiau tą, kurį mačiau per televizorių. Gėriau tris mėnesius, reguliariai, kaip parašyta ant dėžutės. Po mėnesio atrodė, kad lyg lengviau. Nusipirkau antrą pakuotę. Atsisakiau riebaus maisto ir pusmetį valgiau varškę. 🗣️ Draugė sakė, kad reikia valyti kepenis. Sesuo sakė, kad tai nesąmonė. Abi kalbėjo labai užtikrintai. Prisiskaičiau tiek, kad net galvą pradėjo skaudėti nuo informacijos pertekliaus, kuris nieko konkretaus nepasakė. 💶 Galiausiai sumokėjau 119 eurų už echoskopiją privačioje klinikoje, kad nelaukčiau eilėje. Echoskopija parodė, kad kepenys suriebėjusios. Gydytojas pasakė numesti svorio, žiūrėti maistą. Ir aš vėl išėjau su tuo pačiu klausimu, su kuriuo atėjau. Nes numesti svorio buvo tas dalykas, kurį aš ir taip bandžiau visą gyvenimą. 💡 Praėjusį pavasarį atsitiko dalykas, kuris viską pakeitė. Ir jis buvo visiškai atsitiktinis. Telefone buvau pasileidusi ant fono video interviu su šeimos gydytoju. Aš per daug įdėmiai neklausiau, tvarkiausi virtuvėje. Išgirdau vieną sakinį, po kurio aš suklusau: ❗ Kad kepenyse nėra skausmo receptorių. Kad jos tiesiog neturi kaip pranešti apie savo būklę. Aš stovėjau, galvojau, bandžiau suprasti. Nes visus dvejus metus aš rėmiausi viena sąlyga - man juk neskaudėjo. Kiekvieną kartą, kai išsigąsdavau, sau sakydavau, kad jei būtų rimta, aš gi tai jausčiau. O pasirodo, kad tai buvo vienintelis dalykas, kurio jausti neįmanoma. Bet ne tai buvo blogiausia. Blogiausia buvo mintis, kuri atėjo po minutės. Jei savijauta netinka, tai kuo aš apskritai visą tą laiką rėmiausi? Papildus vertinau savijauta. Dietą vertinau svarstyklėmis. Echoskopija davė radinį, bet nepasakė, kurioje stadijoje esu. Per dvejus metus aš padariau 9 skirtingus dalykus. Ir nė vieno iš jų neišmatavau. Aš neturėjau nė vieno skaičiaus, pagal kurį galėčiau pasakyti, ar man geriau, ar blogiau. Tai skamba paprastai. Man tai buvo kaip smūgis. Tačiau pasiklausius to pokalbio su gydytoju V. Morozovu sužinojau, kaip galima pasimatuoti savo riziką. Nusiėmiau nuo lentynos centimetrinę juostelę. Tą pačią, su kuria kadaise siuvau užuolaidas. Išsimatavau liemenį. Paskui palyginau tą skaičių su savo ūgiu. Ne su lentele internete, ne su drauge, o su savo pačios ūgiu. Skaičius, kurį gavau, man nieko nediagnozavo. Jis tiesiog parodė, kurioje pusėje ribos aš esu. Ir tai buvo pirmas kartas per dvejus metus, kai aš turėjau kur atsistoti. 📄 Paskui paėmiau tą seną tyrimo lapą ir suradau jame kelias eilutes, į kurias anksčiau net nežiūrėjau. Ne todėl, kad jos buvo paslėptos. Todėl, kad niekas man nepasakė, kad jos ką nors reiškia kartu. 📝 Užsirašiau du skaičius į telefoną. Ir po dviejų savaičių nuėjau pas savo šeimos gydytoją su lapeliu. Pirmą kartą tos dešimt minučių kažką davė. Ne todėl, kad gydytoja pasikeitė. Todėl, kad aš žinojau apie save kur kas daugiau. Aš atėjau su klausimais, o ne su „na, kažkaip neramu". Nuo tada praėjo šiek tiek daugiau nei metai. Aš nesu numetusi dvidešimties kilogramų ir nesakysiu, kad viskas tvarkoje. Tai ne apie tai. Bet aš žinau savo būklę. Žinau, ką daryti. Žinau, kad jokių tų papildų man nereikėjo. Naktimis su telefonu virtuvėje nebesėdžiu. ⏳ Dabar, kai atsigręžiu atgal, labiausiai gaila ne pinigų. Nors ir jų. Papildai, echoskopija, dar vieni papildai. Susidėjo į kelis šimtus eurų. Gaila tų vakarų. Vaikai miega, o aš sėdžiu ir penkioliktame puslapyje skaitau tą patį, ką ir pirmame. Gaila dvejų metų, kuriuos praleidau darydama dalykus, kurių nežinojau. Aš niekada nesužinosiu, ar tie papildai kepenims ką nors davė. Tas laivas nuplaukė. Rašau tai ne tam, kad ką nors išgąsdinčiau. Priešingai. Man labiausiai palengvėjo tada, kai supratau, kad tai nėra apie tai, kaip aš atrodau, ir ne apie tai, kiek manyje valios. Tai apie tikslius rodiklius. Vienam reikia centimetrinės juostelės. Kitas greičiausiai jau guli jūsų stalčiuje. 👨‍⚕️Dabar yra galimybė pasiklausyti gydytojo Valerijaus Morozovo, dirbančio su nutukimu ir lėtiniu nuovargiu. Jis veda nuotolinį seminarą, kuriame viską išaiškina nuo pradžios iki pabaigos. Kaip pasimatuoti pirmąjį rodiklį. Į kurias tyrimo lapo eilutes žiūrėti ir kodėl „fermentai normalūs" dar nieko neuždaro. Ką sekti artimiausias dvylika savaičių, o į ką nekreipti dėmesio. Diagnozių ten nenustatinėja ir gydymo neskiria. Išeini su savo rizikos zona, su žiniomis ir su savo kitu žingsniu. 👉 Norėčiau būt žinojus visa tai prieš porą metų.

Where the ad sends people

psichologijoscentras.eu

Diagnozė yra. Plano nėra.

Naujausiais vaikų psichologijos tyrimais pagrįsti praktiniai metodai, kurie iš tiesų veikia be rėkimo ir bausmių.