Psichologijos mokymų centras Facebook ad: “Šeimos gydytojas pasakė: Tai psichosomatika - viskas iš…”

About this ad

Meta Ad Library ID

2322210641913785

Platforms

Facebook, Instagram, Audience Network, Messenger, WhatsApp and Threads

Relaunches

0

EU reach

294

Niche

Supplements & Wellness

How we count

Ad text

Prieš metus nustojau valgyti kartu su šeima. Ne dėl dietos. Dėl to, kaip reaguoja mano kūnas. Skamba keistai, žinau. Vyras, kuris vengia vakarienės su savais. Bet tai atsirado ne iš karto. Po truputį, kol vieną dieną supratau, kad jau seniai nebesėdžiu prie stalo su visais. Mindaugas, keturiasdešimt aštuonerių, statybų projektų vadovas. Žmogus, kuris darbe sprendžia kitų problemas visą dieną, o savo — vis atidėlioja. Prasidėjo nuo skrandžio. Pavalgius — pilvo pūtimas, spaudimas, pykinimas. Kartais tuoj po pirmų kąsnių. Iš pradžių galvojau — maistas. Kažką ne tą valgau. Išmečiau pieno produktus. Paskui gliuteną. Paskui aštrų. Paskui kavą. Trumpam padėdavo. Paskui grįždavo. Nuėjau pas gydytojus — ir čia viskas kaip visiems tokiems kaip aš. Trys gastroenterologai. Skrandžio tyrimas. Žarnyno tyrimas. Kraujas. Netoleravimo testai. Viskas normoje. „Organiškai jums viskas gerai,” pasakė paskutinis. „Gal dirgli žarna. Gal nervai.” Normoje. O aš negaliu ramiai suvalgyti vakarienės savo namuose. Ir pamažu ėmiau vengti. Kai visi sėsdavo vakarieniauti, sakydavau, kad jau valgiau. Arba kad neišalkęs. Arba likdavau prie darbų. Nes prie stalo užklupdavo tas jausmas: o jei vėl išpūs? O jei teks keltis vidury vakarienės? O jei pamatys? Ir kuo labiau bijodavau, tuo tikriau skrandis reaguodavo. Žmona iš pradžių pyko. Paskui liūdėjo. Paskui nustojo kviesti. O vieną vakarą sūnus paklausė: „Tėti, kodėl tu niekada nevalgai su mumis?” Neturėjau ką atsakyti. Negi pasakysiu, kad bijau savo paties skrandžio prie mūsų virtuvės stalo. Tą naktį ilgai negalėjau užmigti. Nes suvokiau, ką iš tikrųjų prarandu. Ne tik ramų valgymą — vakarienes su šeima, pokalbius prie stalo, tuos paprastus vakarus, kurių vaikai nebūna amžinai. Treji metai kovos su skrandžiu. O pralaiminėti ėmiau šeimą. Kurį laiką dar tikėjau, kad kaltas maistas — kad reikia rasti tą vieną produktą, kuris viską gadina. Bet vieną vakarą pastebėjau tai, kas viską apvertė. Savaitgalį, vienas namie, ramiai suvalgiau lygiai tą patį, ko bijodavau prie šeimos stalo. Ir nieko. Skrandis tylėjo. O tą patį valgį prie stalo su visais — pūsdavo ir suko. Tas pats maistas. Skirtinga reakcija. Ir tada supratau: problema ne lėkštėje. Problema tame, kas vyksta manyje, kai sėdu prie stalo. Tas pastebėjimas neišėjo iš galvos. Ėmiau ieškoti, kodėl taip būna — ne dietų, o paaiškinimo. Ir radau vieną, kuris nebuvo nei „tu sergi”, nei „valgyk kitaip”. Virškinimą tiesiogiai valdo nervų sistema. Kai kūnas pereina į įtampos režimą — net jei žmogus pats to nepastebi — virškinimas sulėtėja ar sutrinka. Ir tai gali įsijungti tam tikrose situacijose, susijusiose su įtampa. Todėl tas pats maistas vienur praeina ramiai, o kitur sukelia simptomus. Skiriasi ne maistas. Skiriasi kūno būsena. Perskaičiau tai keliskart. Nes pagaliau paaiškėjo tai, ko trys gastroenterologai nepaaiškino. Kodėl skrandis reaguoja prie stalo, o ne vienam namie. Kodėl dietos padeda trumpam, bet niekada iki galo. Kodėl kuo labiau bijau, tuo tikriau simptomas ateina. Trejus metus keičiau maistą. O keisti reikėjo kūno būseną, ne lėkštę. Tik žinoti — dar ne viskas. Nes nuraminti to nemokėjau. Niekas nemokė, ką daryti su kūnu tą akimirką, kai sėdu prie stalo ir imu įsitempti. „Atsipalaiduok.” „Nekreipk dėmesio.” „Tai tik žarna.” Netinka vyrui, kuris jau metus vengia savo šeimos vakarienės. Man reikėjo konkretaus dalyko: ką daryti, kai kūnas įsitempia prieš valgį ir jo metu. Tą kryptį davė bendradarbis. Ne artimas — tiesiog vyras iš darbo, su kuriuo kartą užsimezgė pokalbis. Pasakė be užuolankų: „Ir aš perėjau visus gastro. Viskas švaru, o kūnas šoka. Padėjo ne dieta, o kursas su psichologu — apie kūną ir nervų sistemą. Jokios ezoterikos. Išmokau, ką daryti, kai kūnas įsitempia. Vėl galiu normaliai pavalgyti.” Iš pradžių atmečiau. Psichologas dėl skrandžio? Skamba kvailai. Bet to sūnaus klausimo pamiršti negalėjau. Ir to fakto, kad vienas namie valgau ramiai, o prie stalo — ne. Susiradau tą kursą. Licencijuotas psichologas, psichosomatika. Ne dviejų valandų seminaras, ne motyvacinė kalba — struktūruotas kelias, savo tempu, namuose. Prisiregistravau ne su viltimi, o su noru pagaliau turėti paaiškinimą, o ne dar vieną „nervai”. Pirmos dienos — jokių stebuklų. Bet buvo tai, ko gydytojai nedavė. Logiškas paaiškinimas, be mistikos. Kodėl nervų sistema persijungia į įtampą anksčiau, nei aš pats suvokiu. Kodėl virškinimas reaguoja pirmas. Kodėl baimė dėl paties simptomo jį dar sustiprina — ypač ten, iš kur sunku lengvai išeiti. Ir svarbiausia — ką daryti, kai kūnas ima įsitempti prie stalo. Kur pagauti pirmą ženklą. Kaip sulėtinti tą reakciją per kelias minutes. Ką padaryti prieš sėdant valgyti, kad kūnas būtų ramesnis. Pirmą kartą turėjau sistemą, o ne dar vieną neigiamą tyrimą ir naują dietą. Po kelių savaičių atsitiko tai, ko nedrįsau tikėtis. Vieną vakarą atsisėdau vakarieniauti su visais. Prieš tai — įprastas nerimas. Bet šįkart žinojau, ką daryti. Ir suvalgiau vakarienę. Su žmona. Su vaikais. Iki galo. Sūnus net nepastebėjo, kokia man tai buvo diena. Jam tai buvo tiesiog vakarienė su tėčiu. Man — pirma per ilgą laiką. Neteigsiu, kad viskas dingo. Būna dienų, kai skrandis primena apie save. Bet nebevengiu stalo. Nebemeluoju, kad jau valgiau. Nebepraleidžiu tų vakarų, kurių vaikai nebūna amžinai. Nes dabar suprantu, kas vyksta — ir žinau, ką daryti. Pasakysiu tiesiai: medicinos neatsisakiau. Tyrimai buvo teisingas pirmas žingsnis — rimtas priežastis privalu atmesti. Kursas buvo ne „vietoj gydytojų”, o tai, ko jie negalėjo duoti: paaiškin< imas ir įrankiai tada, kai tyrimai švarūs, o kūnas vis tiek reaguoja. Jei skaitai šitą ir atpažįsti save — jei ir tavo tyrimai „švarūs”, o skrandis reaguoja tik tam tikrose situacijose, jei jau ėmei vengti valgymo su kitais, praleidi vakarienes ar vietas, iš kurių sunku išeiti — štai kas svarbu. Gal problema ne lėkštėje. Gal ta, kad niekas tavęs neišmokė nuraminti kūno, kuris įsitempia būtent tada, kai nori būti su artimiausiais. Man tai davė online psichosomatikos kursas su psichologu. Ne stebuklas ir ne ezoterika — paaiškinimas ir konkretūs įrankiai. Jį rasi psichologijos mokymų platformoje: visas kursas, savo tempu, namuose. Nežadu, kad viskas išnyks. Bet neseniai atsisėdau vakarieniauti su šeima — ir likau prie stalo iki galo.

Where the ad sends people

psichologijosmokymai.com

Šeimos gydytojas pasakė: „Tai psichosomatika - viskas iš galvos." Psichiatras ir psichoterapeutas Olegas Lapinas pasakė ką kita - ir tai pakeitė viską.

Visos ligos pirmiausia prasideda galvoje. Nors šią mintį būtų galima nuleisti juokais, visgi – mūsų kūnas ir emocijos yra glaudžiai susijusios.